Indų tradicija deginti mirusiųjų kūnus prie šventos upės, pavyzdžiui, Gangos, ir po to išbarstyti likučius (pelenus ir kartais kaulų fragmentus) į upę yra giliai įsišaknijusi hinduizmo religijoje ir kultūroje. Šis ritualas yra ne tik laidotuvių procesas, bet ir turi gilią dvasinę reikšmę.
Kodėl indai degina kūnus?
Kremavimas (kūno deginimas) yra laikomas būtinu hinduizmo laidotuvių procesu. Tai yra tiesiogiai susiję su tikėjimu į reinkarnaciją ir sielos išlaisvinimą iš kūno. Pagrindinės priežastys:
- Sielos išlaisvinimas: Hinduistai tiki, kad žmogaus kūnas yra laikina forma, o siela yra amžina. Kremavimo metu kūnas sunaikinamas, leidžiant sielai išsivaduoti iš materialaus pasaulio ir tęsti savo kelionę į kitą gyvenimą arba pasiekti mokšą – išsilaisvinimą iš reinkarnacijos ciklo.
- Gangos svarba: Ganga (ar kita šventa upė) laikoma dvasinio apsivalymo simboliu, galinčiu padėti sielai pasiekti dvasinę ramybę ir išsilaisvinimą. Todėl daugelis hinduistų nori, kad jų kūnai būtų kremuoti prie Gangos ir pelenai išbarstyti šventuose upės vandenyse. Tikima, kad šventosios upės vanduo gali apvalyti nuo nuodėmių ir palengvinti sielos perėjimą į pomirtinį pasaulį.
- Gamtos ciklas: Kremavimas taip pat simbolizuoja žmogaus grįžimą į gamtos ciklą – kūnas, tapdamas pelenais, grįžta į žemę, vandenį, orą ir ugnį, iš kurių jis kilo.
Tradicija kremuoti prie upės
Varanasio miestas, esantis prie Gangos, yra ypač svarbi vieta šiai laidotuvių tradicijai. Hinduistai tiki, kad mirusysis, kremuotas šiame šventame mieste ir kurio pelenai yra išbarstyti Gangoje, gauna tiesioginį išsilaisvinimą (mokšą) ir nebereinkarnuos.
Per kremavimo ritualą kūnas yra sudeginamas ant medinės laužo krūvos. Po kremavimo likę pelenai ir kaulai surenkami ir išbarstomi į upę, tikint, kad šventoji upė padės sielai pasiekti dangiškąją karalystę arba išsilaisvinimą.
Ar tai ekologiška?
Nors šis ritualas turi gilią dvasinę reikšmę, šiuolaikiniais laikais yra iškilusių ekologinių problemų, susijusių su tradiciniais kremavimo metodais. Pagrindinės problemos yra šios:
- Medienos sunaudojimas: Tradiciniam kremavimui reikia daug medienos. Indijoje kasmet kremuojama tūkstančiai kūnų, todėl tam sunaudojamas didžiulis kiekis medienos, kuris prisideda prie miškų nykimo ir anglies dioksido emisijos.
- Upių tarša: Pelenai, likę kūno fragmentai (kartais nevisiškai kremuoti), ir kiti ritualiniai objektai (gėlės, rūbai) dažnai išmetami į šventas upes, ypač į Gangą. Tai prisideda prie vandens taršos, nes šventos upės dažnai yra intensyviai naudojamos kasdieniniam vandeniui ir žemės ūkiui, todėl teršalai gali turėti neigiamą poveikį aplinkai ir žmonių sveikatai.
- Chemikalai ir metalai: Kartais žmonių kūnuose būna likučių, tokių kaip medicininiai prietaisai ar papuošalai, kurie kremavimo metu neišdega ir gali patekti į upes, dar labiau prisidėdami prie taršos.
Modernios alternatyvos ir ekologiškesni sprendimai
Siekiant sumažinti ekologinį poveikį, šiuolaikinėje Indijoje yra siūlomos tam tikros alternatyvos tradiciniam kremavimui. Tai gali būti:
- Elektriniai krematoriumai: Daugybė miestų, įskaitant Varanasį, pradėjo naudoti elektrinius krematoriumus, kurie sumažina medienos sunaudojimą ir taršą.
- Medžio sodinimo iniciatyvos: Kai kurie religiniai ir aplinkosauginiai judėjimai skatina medžio sodinimo programas, siekiant kompensuoti medienos sunaudojimą per kremavimo ritualus.
- Vandens kokybės apsauga: Šventosios upės, ypač Ganga, yra įvairių aplinkosauginių iniciatyvų objektai, kuriomis siekiama sumažinti jų taršą ir išvalyti upių vandenis.
Nors šis ritualas turi gilią dvasinę ir kultūrinę reikšmę, moderniame pasaulyje kyla būtinybė derinti šias tradicijas su aplinkosauga, kad būtų išsaugota ne tik religinė praktika, bet ir ekosistemos sveikata.