Mirtis – geriausia išeitis? NE!
Gyvenime kiekvienas žmogus susiduria su sunkumais, kurie kartais atrodo nepakeliami. Skausmas, neviltis ir beprasmybės jausmas gali užvaldyti širdį, vedant į mintis apie mirtį kaip galimą išsilaisvinimą. Tačiau ar mirtis tikrai yra išeitis? Ar pasitraukimas iš gyvenimo išsprendžia problemas, ar tiesiog palieka neišspręstų klausimų dar didesnį šešėlį?
Savęs sunaikinimas nėra sprendimas. Savižudybė, remiantis krikščioniškuoju tikėjimu, yra nuodėmė, nes tai – tiesioginis žmogaus valios veiksmas prieš Dievo dovaną gyvybei. Gyvybė yra šventa, nes ji kyla iš Dievo, kuris sukūrė žmogų pagal savo atvaizdą. „Viešpats duoda, Viešpats atima; tebūna pašlovintas Viešpaties vardas“ (Job 1, 21). Gyvybės dovana priklauso Dievui, ir tik Jis turi teisę spręsti apie gyvenimo pabaigą. Savižudybė ne tik pažeidžia šį Dievo planą, bet ir užtraukia gilų skausmą tiems, kurie lieka gyventi – artimiesiems, draugams, bendruomenei.
Gyvenimas, kad ir koks sunkus jis būtų, turi prasmę ir tikslą. Nors kartais atrodo, kad neviltis užtemdo viską, tikėjimas primena, jog Dievas nepalieka žmogaus vieno. Šventajame Rašte rašoma: „Viešpats arti palūžusiųjų širdžių, gelbsti sukrėstąsias dvasias“ (Ps 34, 18). Ši mintis kviečia pasitikėti, kad net tamsiausiomis akimirkomis Dievas yra šalia ir kviečia nepalūžti.
Kiekvienas žmogus yra sukurtas su ypatingu tikslu. Kartais gyvenimo sunkumai gali užgožti šio tikslo suvokimą, tačiau sunkumai taip pat yra kelias, per kurį žmogus auga ir stiprėja. Apaštalas Paulius rašo: „Mes didžiuojamės netgi savo nelaimėmis, nes žinome, kad nelaimė ugdo ištvermę, ištvermė – išbandytą būdą, o išbandytas būdas – viltį“ (Rom 5, 3–4). Kiekviena kančia gali tapti pamoka, jei žmogus pasirenka ne pasiduoti, o ieškoti pagalbos ir išeities.
Norintiems pasitraukti iš gyvenimo reikia pirmiausia pasikalbėti su žmonėmis, kurie gali padėti. Tai gali būti šeimos nariai, draugai, kunigas ar psichologas. Pokalbis su artimu žmogumi dažnai tampa pirmu žingsniu į išeitį iš vidinės tamsos. Taip pat svarbu kreiptis į Dievą malda, prašant stiprybės, vilties ir vedimo. „Šaukis manęs nelaimės dieną, aš išklausysiu tave, ir tu pašlovinsi mane“ (Ps 50, 15) – šis pažadas liudija, kad Dievas išklauso kiekvieną, kuris nuoširdžiai šaukiasi Jo pagalbos.
Savižudybės mintys dažnai kyla dėl vienišumo jausmo ar negebėjimo įveikti sunkumų. Tačiau svarbu suvokti, kad pagalba egzistuoja, o sunkumai nėra amžini. Tai, kas šiandien atrodo neišsprendžiama, rytoj gali būti įveikta. Gyvenimas yra neprognozuojamas, o kančios akimirka gali virsti viltimi, jei žmogus pasiryžta ieškoti išeities.
Gyvenimas yra vertingas kiekviena akimirka, net jei ji pilna skausmo. Dievas kiekvienam žmogui suteikė unikalią galimybę gyventi, mylėti ir kurti. Nugyventi gyvenimą tiek, kiek jis skirtas, yra pareiga ne tik Dievui, bet ir sau pačiam. Kiekvienas iš mūsų yra dalis didesnio Dievo plano, o gyvenimas, net jei atrodo trapus ar sunkus, yra būdas prisidėti prie to, kas yra amžina. Mirtis nėra išeitis – tai kelias į atsidavimą Dievui ir Jo pažadui, kad „ne aš praradau savo gyvenimą, bet Jis mane atpirko.“
Laikas gydo, o pastangos kuria išeitį
Gyvenime nėra situacijos, kuri liktų amžina. Nors skausmas, nelaiminga meilė ar bėdos kartais atrodo nepakeliamos, laikas turi galią jas palengvinti. Tai, kas šiandien atrodo kaip didžiausias iššūkis, rytoj gali pasirodyti kaip pamoka ar gyvenimo pokytis, vedantis į kažką naujo. Laikas suteikia erdvės apmąstymams, leidžia emocijoms nurimti ir atneša naujas perspektyvas.
Šventajame Rašte sakoma: „Yra metas verkti ir metas juoktis, metas liūdėti ir metas šokti“ (Mok 3, 4). Šie žodžiai primena, kad gyvenimas yra kintantis – liūdesys ir skausmas nėra amžini, kaip ir džiaugsmas nėra pastovus. Viskas praeina, o laikas išlygina net pačias didžiausias audras. Svarbiausia yra išlaukti, nes kiekviena problema su laiku įgyja naują pavidalą – ji tampa ne tokia grėsminga, kai ją stebime iš perspektyvos.
Tačiau vien laikas ne viską išsprendžia. Norint įveikti sunkumus, būtinos pastangos, net ir nedidelės. Pasaulis keičiasi, kai žmogus juda pirmyn – mažais žingsniais, tačiau nuosekliai. Nelaiminga meilė, kuri atrodo pasaulio pabaiga, gali būti išgyventa tada, kai žmogus imasi veiklos, rūpinasi savimi, ieško naujų užsiėmimų ar bendrauja su kitais. Didelės bėdos, tokios kaip finansinės problemos ar sunkūs santykiai, sprendžiamos vienu žingsniu po kito – kiekviena maža pastanga yra žingsnis į šviesesnę ateitį.
Viena iš didžiausių klaidų – sustoti, nieko nedaryti ir pasiduoti skausmui. Verkti prie sienos ar leistis į neviltį nieko neišsprendžia. Žmogaus vidinė stiprybė atsiskleidžia ne tada, kai problemų nėra, bet tada, kai jis pasirenka judėti pirmyn, nors ir jaučiasi bejėgis. Kaip rašoma Psalmėse: „Jis atgaivina palūžusią dvasią ir sustiprina sugniuždytą širdį“ (Ps 34, 18). Dievas padeda tiems, kurie daro bent mažus žingsnius, siekdami pagerinti savo padėtį.
Kiekviena problema yra įveikiama, jei žmogus nesiūlo pasiduoti, o bent truputį stengiasi ieškoti išeičių. Nors kartais atrodo, kad problemos dydis pranoksta galimybes, mažos, bet nuoseklios pastangos gali atverti naujus kelius. Svarbiausia yra pradėti – net jei pradžia atrodo sunki ar beprasmiška, judėjimas į priekį galiausiai atneša pokytį.
Todėl, net jei šiandien skauda, atrodo beviltiška ar gyvenimas praranda spalvas, verta prisiminti, kad laikas padeda, o pastangos kuria kelią į geresnį rytojų. Svarbu neleisti, kad skausmas sustabdytų gyvenimą – gyvenimas yra Dievo dovana, kurioje kiekviena diena yra galimybė keistis, augti ir rasti naują prasmę. Kaip rašo apaštalas Paulius: „Viltis nėra tuščia, nes Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse“ (Rom 5, 5). Viltis ir maži veiksmai padeda įveikti net sunkiausius gyvenimo iššūkius.
Kas padeda nusiraminti ir grįžti į vidinę pusiausvyrą
Gyvenimo sunkumų akimirkomis rasti ramybę nėra lengva, tačiau yra daug būdų, kurie padeda įveikti nerimą, skausmą ar neviltį. Nusiraminimas reikalauja laiko, pastangų ir, svarbiausia, atvirumo ieškoti pagalbos ir keisti savo aplinką.
Laikas yra vienas iš svarbiausių sąjungininkų. Nors pradžioje skausmas gali atrodyti nepakeliamas, su laiku emocijos aprimsta, įvykiai įgauna kitokią perspektyvą, o tai, kas šiandien atrodo neišsprendžiama, rytoj gali pasirodyti visai kitaip. Laukti ir leisti laikui atlikti savo darbą – tai pirmasis žingsnis į ramybę.
Bendravimas su artimaisiais ir net su svetimais žmonėmis padeda pasidalinti savo našta ir jaustis išgirstam. Draugai, šeimos nariai ar bendruomenė gali suteikti paramą ir stiprybės, o kartais net pokalbis su nepažįstamu žmogumi gali suteikti naujų įžvalgų. Kalbėjimas apie problemas sumažina jų emocinį svorį.
Darbas ir judėjimas leidžia nukreipti dėmesį nuo sunkių minčių. Užsiimant veikla, net ir paprasta, kaip pasivaikščiojimas ar namų tvarkymas, galima patirti tam tikrą palengvėjimą. Fizinis judėjimas padeda išskirti endorfinus, kurie natūraliai gerina nuotaiką ir mažina nerimą.
Tikslų nusistatymas suteikia kryptį ir prasmę. Net mažas tikslas, pavyzdžiui, perskaityti knygą, išmokti naują įgūdį ar pasodinti augalą, gali tapti tiltu į ateitį. Tikslai padeda sutelkti dėmesį ir pamažu atkurti kontrolės jausmą gyvenime.
Aplinkos pakeitimas dažnai suteikia naują perspektyvą ir leidžia atitrūkti nuo rutinos, kuri gali būti susijusi su skausmingais prisiminimais. Išvykimas į kitą vietą, net trumpam laikui, ar netgi paprastas kambario pertvarkymas gali atnešti pokyčių jausmą ir suteikti naujų idėjų.
Medicininė pagalba, psichologai ir pagalbos telefonu linijos yra profesionalūs ištekliai, kurie padeda ne tik valdyti emocijas, bet ir giliau suprasti sunkumų priežastis. Kartais užtenka vieno pokalbio su specialistu, kad būtų rastas kelias į sprendimą.
Malda ir dvasinis atsivėrimas yra būdas ieškoti vidinės ramybės per ryšį su Dievu. Maldoje žmogus išreiškia savo skausmą ir baimes, patiki jas Dievui ir gauna dvasinę stiprybę. Psalmėse sakoma: „Šaukis manęs nelaimės dieną, aš išklausysiu tave“ (Ps 50, 15). Šie žodžiai primena, kad Dievas visada pasirengęs išklausyti.
Menas ir kūryba – tai dar viena veikla, kuri padeda išreikšti emocijas ir išlaisvinti vidinę įtampą. Piešimas, rašymas, muzika ar kitas kūrybiškas užsiėmimas leidžia ne tik atitrūkti nuo kasdienybės, bet ir atrasti save naujoje šviesoje.
Gamta suteikia ramybę ir harmoniją. Pasivaikščiojimai miške, prie ežero ar kalnuose leidžia pajusti ryšį su pasauliu ir atgauti vidinę ramybę. Buvimas gamtoje natūraliai sumažina stresą ir skatina atsipalaiduoti.
Praktinės savęs rūpinimosi priemonės – miego režimo laikymasis, subalansuota mityba ir fizinė veikla – yra pagrindas, kuris padeda palaikyti kūno ir proto pusiausvyrą. Kartais net maža ritualinė veikla, pavyzdžiui, puodelis arbatos ramioje vietoje, gali būti būdas grįžti į vidinę harmoniją.
Kiekvienas žmogus yra unikalus, todėl svarbu atrasti tai, kas jam padeda geriausiai. Esminis dalykas – nepasiduoti, ieškoti pagalbos ir žengti bent mažus žingsnius į priekį. Ramybė ir sprendimai ateina tiems, kurie jų kantriai laukia ir deda pastangas, kad juos pasiektų.
