Religinių apreiškimų ir tikėjimo klausimai visada buvo vieni sudėtingiausių diskusijų žmonijos istorijoje. Islamo pranašas Mahometas – asmenybė, kuri kelia daug klausimų, ypač dėl jo mokymo santykio su krikščionybe. Jei Kristus yra Dievo Sūnus, kaip teigia Evangelijos, tai ką reiškia Korano teiginiai, kad Jėzus yra tik pranašas? Ar tai leidžia vadinti Mahometą netikru pranašu, kaip perspėja Šventasis Raštas apie tuos, kurie neigia Jėzaus dieviškumą?
Evangelijose Jėzus aiškiai tvirtina savo dieviškumą. Pavyzdžiui, Jono Evangelijoje jis sako: „Aš ir Tėvas esame viena“ (Jn 10, 30), o jo stebuklai, nukryžiavimas ir prisikėlimas patvirtina šį tvirtinimą. Tuo tarpu Koranas kategoriškai neigia Jėzaus kaip Dievo Sūnaus prigimtį ir netgi perspėja, kad tikėjimas Trejybe yra didžiausia nuodėmė. Korano tekstuose, tokiuose kaip „Mesijas, Marijos sūnus, buvo tik Alacho pasiuntinys“ (5:75), tiesiogiai atmetama krikščionių tikėjimo esmė.
Šioje nesutaikomoje priešpriešoje kyla trečiojo negalimo dėsnis: arba Evangelijos pasakojimas apie Jėzų yra teisingas, arba Korano teiginiai. Abu vienu metu negali būti teisingi, nes jų esmė prieštarauja viena kitai. Jėzaus dieviškumo klausimas yra kertinis. Jei Kristus tikrai yra Dievas, kaip moko Bažnyčia, tuomet Korano skelbimas yra klaidingas. Tai tiesiogiai kvestionuoja Mahometo kaip pranašo autoritetą.
Kristus pats perspėjo apie netikrus pranašus, sakydamas: „Sergėkitės netikrų pranašų, kurie ateina pas jus avių kailyje, o viduje yra plėšrūs vilkai. Juos pažinsite iš jų darbų“ (Mt 7, 15–16). Šio perspėjimo kontekste verta pažvelgti į islamo istoriją ir Mahometo mokymo pasekmes. Islamas nuo pat pradžių skleidėsi ne tik per taikų mokymą, bet ir per karus bei užkariavimus. Per 1400 metų islamo plėtra pasižymėjo nuolatiniais konfliktais, užkariavimais ir tikėjimo primetimu kitiems. Ši istorija ir praktika kelia klausimą, ar islamo vaisiai yra suderinami su krikščioniškosios meilės, atleidimo ir taikos dvasia.
Religijos mokslininkas Ralfas Sidway‘us savo straipsnyje „Ar krikščionys ir musulmonai garbina tą patį Dievą?“ pažymi, kad Korano autorius ne tik atmeta krikščionių tikėjimą Trejybe, bet ir paverčia jį nuodėme. Jo teigimu, „teologinis džihadas“ prieš krikščionių tikėjimo pagrindus atskleidžia, kad islamo Alachas negali būti tas pats Dievas, kurį krikščionys pažįsta kaip Tėvą per Kristų. Toks kategoriškas atmetimas nepalieka vietos kompromisui ar „dalinei tiesai“.
Vatikano II Susirinkimo dokumentas „Nostra aetate“ ragina ieškoti dialogo su musulmonais ir siekti tarpusavio supratimo. Tačiau tarpreliginis dialogas neturėtų tapti tiesos kompromisu. Jei Mahometo mokymas sistemingai neigia Kristaus dieviškumą, krikščionims būtina išsaugoti ištikimybę Evangelijai. Pirmojo Jono laiško žodžiai šiuo atveju yra labai svarbūs: „Kiekvienas, kas neigia Sūnų, neturi ir Tėvo“ (1 Jn 2, 23). Šie žodžiai pabrėžia, kad tikra Dievo pažinimo pradžia yra tikėjimas Jėzumi Kristumi kaip Dievo Sūnumi.
Ar Mahometas buvo netikras pranašas? Atsakymas į šį klausimą priklauso nuo to, kaip vertiname Kristaus žodžius ir mokymą. Jei Kristus yra tai, ką apie jį skelbia Evangelija, Mahometo žinia negali būti laikoma dieviškosios tiesos dalimi. Šis įžvalgų klausimas kviečia kiekvieną tikintįjį apsvarstyti savo tikėjimo pagrindus ir neužmiršti Jėzaus įspėjimo saugotis tų, kurie veda klystkeliais.
Religijų dialogas yra svarbus, tačiau jis neturi būti pagrįstas klaidinga nuostata, kad visos religijos skelbia tą pačią tiesą. Islamo ir krikščionybės skirtumai yra esminiai, ypač kai kalbama apie Dievo prigimtį, Jėzaus Kristaus dieviškumą ir išganymo planą. Šie klausimai nėra tik akademinės diskusijos; jie lemia, kaip mes suvokiame pasaulį, Dievą ir savo gyvenimo tikslą.