Biblijoje daug kartų parodoma, kad net Dievo išrinkti žmonės, tie, kurie yra artimi Dievui ir jo valiai, gali nusidėti ir nuklysti nuo teisingo kelio. Tai viena iš esminių žmogaus prigimties pamokų: nepaisant dvasinio artumo Dievui, žmogus vis tiek išlieka pažeidžiamas nuodėmės, geidulių, pavydo, pykčio ir kitų destruktyvių jausmų.
Vienas iš ryškiausių pavyzdžių yra karaliaus Dovydo ir hetito Ūrijo istorija. Dovydas buvo Dievo išrinktas karalius, vadinamas “vyras pagal Dievo širdį” (Apaštalų darbai 13:22), bet net ir toks artimas Dievui žmogus nusidėjo. Dovydas pastebėjo Ūrijo žmoną Batšebą, kai ji maudėsi, ir ją geidė. Nepaisydamas to, kad ji buvo ištekėjusi už vieno iš jo karių, Dovydas su ja turėjo santykių, dėl kurių Batšeba pastojo.
Norėdamas nuslėpti neištikimybę, Dovydas pabandė grąžinti Ūriją iš mūšio lauko, kad jis galėtų būti su savo žmona ir galbūt prisiimtų atsakomybę už nėštumą. Tačiau Ūrijas, būdamas ištikimas karys, atsisakė grįžti namo, kol jo bendražygiai liko fronte. Matydamas, kad jo planas žlugo, Dovydas pasirinko dar blogesnį kelią. Jis išsiuntė Ūriją atgal į mūšį su slaptu įsakymu kariuomenės vadui – pastatyti jį į pavojingiausią vietą, kad jis žūtų. Ūrijas, ištikimas karys, mūšio lauke buvo nužudytas.
Istorija parodo, kad Dovydo nuodėmė neapsiribojo vien tik geiduliu ir neištikimybe – ji išaugo į melą, manipuliavimą ir net žmogžudystę. Biblija neleidžia pamiršti, kad Dievas mato visas žmogaus nuodėmes, nesvarbu, kaip jos yra slepiamos. Pranašas Natanas vėliau atėjo pas Dovydą ir, pasitelkęs alegorinį pasakojimą apie neteisingą turtingo žmogaus elgesį su vargšu, atskleidė Dovydo kaltę. Pranašo žodžiais, Dievas pasmerkė Dovydą už tai, kad jis pažeidė įstatymą ir išsižadėjo Dievo teisingumo. Tiesa, Dovydas atgailavo dėl savo nuodėmių, sakydamas: „Nusidėjau Viešpačiui“ (2 Samuelio 12:13), ir Dievas jam atleido, bet pasekmės buvo neišvengiamos. Dovydo šeima ir karalystė išgyveno daugybę tragedijų, įskaitant sukilimus, šeimos narius žudant vieni kitus, ir galiausiai jo pirmagimio su Batšeba mirtį.
Istorija, kaip ir daugelis kitų Biblijoje, rodo, kad net išrinktieji, tokie kaip Dovydas, gali nusidėti. Kitas ryškus pavyzdys yra Mozė, kuris, nors ir buvo Dievo pašauktas išlaisvinti izraelitus iš Egipto, pats nesuvaldė pykčio ir nepaklausė Dievo nurodymų. Kai izraelitai dykumoje šaukėsi vandens, Mozė buvo įsakytas kalbėti uolai, kad iš jos tekėtų vanduo, bet vietoj to Mozė sudavė uolai lazda. Dėl šio nepaklusnumo jam nebuvo leista įžengti į Pažadėtąją žemę (Skaičių 20:11-12).
Istorijos primena, kad Dievas reikalauja sąžiningumo ir tikėjimo iš visų žmonių, nepriklausomai nuo jų padėties ar ypatingo ryšio su juo. Nusidėjimas yra žmogaus prigimties dalis, tačiau Dievas suteikia galimybę atgailai ir atleidimui tiems, kurie nuoširdžiai pripažįsta savo klaidas ir grįžta prie teisingo kelio. Tačiau nuodėmės visada turi pasekmių, ir šios pasekmės gali turėti ilgalaikį poveikį žmogaus gyvenimui. Ši pamoka skatina žmogų būti nuolankiu, budriai stebėti savo veiksmus ir suvokti, kad niekas nėra apsaugotas nuo moralinių klaidų, net jei yra Dievo išrinktas.