Maldos tradicijos skirtingose religijose ir kultūrose yra neįtikėtinai įvairios. Daugelis žmonių įpratę galvoti apie maldą kaip apie žodžiais išsakytą prašymą ar padėką, tačiau egzistuoja ir kitokios, mažiau žinomos maldos formos, kurios gali būti gilesnės, intuityvesnės ir net fiziškai aktyvios.
Tylos malda – viena seniausių maldos formų, ypač būdinga krikščioniškai mistikai. Žinomas krikščionių vienuolis Tomas Mertonas teigė, kad tikroji malda dažnai vyksta ne žodžiais, o tyloje, kur žmogus gali tiesiog būti Dievo akivaizdoje. Šią praktiką galima sieti su hesichazmu – stačiatikių tradicija, kai vienuoliai, kartodami „Jėzaus maldą“, pasiekia vidinę tylą (ἡσυχία – hesychia).
Judėjimo maldos randamos daugelyje religijų. Sufizme – islamiškame misticizme – dervišai atlieka suktinę maldą, vadinamą „sama“. Šis besisukantis šokis simbolizuoja žmogaus susiliejimą su dieviška meile. Judaizme egzistuoja „shuckling“ – ritmingas lingavimas maldos metu, kuris padeda susikaupti ir įsitraukti į dvasinį procesą. Krikščionybėje galima rasti procesinių maldų – kai žmonės meldžiasi eidami Kryžiaus kelią ar dalyvaudami piligrimystėse.
Meditacinės maldos skirtingose tradicijose įgauna įvairių formų. Krikščioniškoje tradicijoje tai kontempliatyvi malda, kurią praktikavo tokie mistikai kaip šv. Kryžiaus Jonas ir šv. Teresė Avilietė. Ji artima zen budistinei zazen praktikai, kur malda ir meditacija susilieja į vieną procesą. Induizmo bhakti jogos tradicijoje mantros kartojimas – pavyzdžiui, „Hare Krišna“ – taip pat laikomas maldos forma.
Senovinės maldos praktikos buvo susijusios su gamtos reiškiniais ir kosmologinėmis idėjomis. Senovės egiptiečiai melsdavosi naudodami himnus, skirtus dievams, dažnai giedodami juos šventyklose. Amerikos indėnų tradicijose yra „prakaito namelio ceremonija“, kurioje malda derinama su ritualiniu apsivalymu. Tibeto budizme garsioji „maldų vėliavų“ praktika leidžia tikėti, kad vėjas pats išnešioja maldas po pasaulį.