Neapleiski mūsų, Motinėle
kuri Aušros neapleidi Vartų!
Mums širdis sopančias sugėlė:
užtark, užtarusi tiek kartų!
Taip daug gali pas Visagalį:
užtarki mielą mūsų šalį!
Brangiojoj Vilniaus mūs šventovėj
pasilgę puolam tau po kojų
ir garbinam tave, Valdove:
priimk, Brangioji, mūsų šlovę.
Per amžius, Motin, stebuklingai
globojai mūs tėvus ir gynei, –
būk ir vaikams jų maloninga:
dangaus palaimą siųsk Tėvynei!
Ši giesmė yra malda, išreikšta širdies gilumoje, prašanti Marijos globos ir užtarimo. Ji kviečia Motiną, kuri neapleidžia Aušros Vartų, būti nuolat šalia ir suteikti palaimą mūsų šaliai. Atkreipiamas dėmesys į Marijos ilgametę globą ir apsaugą, taip pat į dėkingumą ir šlovę, kurią išreiškiame jai. Pabrėžiama, kad Marijos užtarimas ir palaima yra būtini tiek asmeniniam gyvenimui, tiek visai Tėvynei.