A. VIEŠPATIES ATĖJIMAS TEISTI
Ištarmė Ninevei. Nahumo iš Elkošo regėjimo knyga.
Pavydus ir keršijantis Dievas Alef
yra VIEŠPATS;
VIEŠPATS yra
keršijantis ir dega pykčiu;
VIEŠPATS keršija savo nedraugams
ir niršta ant savo priešų.
Kantrus yra VIEŠPATS,
bet didis galybe, –
niekad nepalieka VIEŠPATS
nenubaudęs kaltojo.
Viesulu ir audra jis keliauja, Bet
debesys yra jo kojų dulkės.
Sudraudžia jūrą Gimel
ir ją nusausina,
visas upes išdžiovina.
Nuvyto Bašanas ir Karmelis, Dalet
vysta Libano žiedai.
Prieš jį kalnai dreba, He
kalvos prasmenga;
nuo jo veido krūpčioja žemė, Vau
pasaulis ir visa,
kas jame gyvena.
Kas gali atsilaikyti prieš jo
įniršį? Zain
Kas gali pakelti jo degantį pyktį?
Jo pyktis liepsnoja kaip ugnis,H.et
uolos nuo jo skeldėja.
Geras yra VIEŠPATS, Tet
tvirtovė nelaimės dieną, –
apsaugo, kas juo pasitiki, Jod
net potvyniui ištikus.
Jis padarys visišką galą savo
nedraugams Kaf
ir priešus nuvys į tamsybes.
Kokius priekaištus darote
VIEŠPAČIUI?
Jis padarys galą, –
jokie priešai antrąkart prieš jį nestos!
Tarsi susipynę erškėčiai,
tarsi įkaušę girtuokliai, –
jie sudega kaip sausi šiaudai.
Asirijai
Iš tavęs iškilo
turintis piktų kėslų prieš VIEŠPATĮ
niekšybės patarėjas.
Judo karalystei
Taip kalbėjo VIEŠPATS:
“Nors ir labai stiprūs bei gausūs,
bet jie bus sunaikinti ir išnyks.
Nors tave ir nuplakiau,
bet daugiau tavęs nebeplaksiu.
O dabar nuimsiu nuo tavęs
jo jungą
ir sutraukysiu tavo pančius”.
Ninevės karaliui
Apie tave VIEŠPATS ištarė:
“Savo vardo palikuonių daugiau nebeturėsi;
iš tavo dievų namų išmesiu
ir drožtą stabą, ir liedintą stabą;
supilsiu tau kapą, nes niekam nebetinki”.
Judo karalystei
Štai! Kalnuose žingsniai šauklio,
nešančio gerą žinią,
skelbiančio taiką!
“Švęsk, Judai, savo šventes,
vykdyk savo įžadus,
nes niekad daugiau
niekšas per tave nebežengs,-
jis visiškai sunaikintas!”
B. NINEVĖS SUNAIKINIMAS
Griovėjas atkilo prieš tave.
Budėk ant pylimų,
stebėk kelią,
juoskis kalaviją ant strėnų,
sutelk visas savo jėgas!
{Juk VIEŠPATS grąžina didybę ne tik
Jokūbui,
bet ir Izraeliui,
nors nuniokojo juos plėšikai
ir sunaikino jų atžalas.}
Jo galiūnų skydai raudonai dažyti,
kariai aprengti purpuru.
Karo vežimai tą dieną,
kai juos apžiūri prieš mūšį,
tarsi liepsnojantys deglai.
Kovos žirgai piestu stojasi!
Pasiutusiai gatvėmis darda vežimai,
aikštėmis bilda šen ir ten.
Jie atrodo kaip deglai,
tvyksi lyg žaibai.
Jis šaukia savo drąsuolius,
klupinėdami jie žengia pirmyn,
skuba miesto mūrų link, –
skydų priedanga prirengta.
Atsiveria upės vartai,
stingsta nuo klaiko rūmai.
Jų valdovė varoma į nelaisvę,
jos tarnaitės ją lydi,
dejuodamos kaip balandžiai
ir mušdamosi krūtinėn.
Nuo seniausių laikų
Ninevė buvo tarsi tvenkinys vandenų.
Nūnai jie išbėga.
“Sustokite! Sustokite!” –
bet nė vienas negrįžta.
“Grobkite sidabrą,
grobkite auksą!
Lobiams nėra galo!
Akys raibsta nuo brangenybių!”
Ninevė nusiaubta, nuniokota
ir sunaikinta!
Širdis alpsta, keliai linksta,
visų strėnos pakirstos,
visų veidai mirtinai išbalę!
Kas nutiko liūtų olai,
liūto jauniklių urvui,
kur gyveno liūtas
bei liūto jaunikliai
ir nebūdavo kam baidyti?
Gana pridraskė liūtas savo
mažyliams
ir prismaugė grobio savo liūtėms;
jis prinešė savo olas grobio
ir savo urvus draskytos mėsos.
Tikėk manimi, esu tavo priešas, – tai Galybių VIEŠPATIES žodis, – paversiu tavo karo vežimus dūmais, o tavo jaunus liūtus suris kalavijas. Padarysiu galą tavo grobimui žemėje, niekas nebegirdės tavo pasiuntinių balso.
Vargas kruvinajam miestui!
Ai! Kruvinasis miestas skendi
apgaulėje,
tiek prisigrobęs, ir vis dar negana!
Botagai pliaukši, ratai darda,
žirgai šuoliuoja, karo vežimai bilda!
Raiteliai puola,
švytruoja kalavijai, žaibuoja ietys!
Šūsnys žuvusiųjų,
krūvos lavonų, – užmuštųjų be skaičiaus, –
klumpama ant kūnų!
Nebepakentęs ištvirkavimų kekšės,
gundančios savo kerais,
tautas pavergusios savo ištvirkavimais
ir gentis kerėjimu,
tikėk manimi, atėjau prieš tave, –
tai Galybių VIEŠPATIES žodis. –
Užversiu tavo sijoną tau ant galvos,
tautoms tavo nuogumą parodysiu
ir tavo gėdą – karalystėms.
Apmėtysiu tave nešvarumais,
sudarkysiu tave
ir padarysiu iš tavęs pasibaisėjimą.
Kas tik pamatys tave,
trauksis šalin ir sakys:
“Sunaikinta Ninevė! Kas ją apraudos?”
Kur rasiu, kas tave paguostų?
Argi tu geresnė už No-Amoną
{Tebus},
buvusį prie Nilo,
iš visų pusių apsuptą vandenų?
Jūra buvo jo pylimai,
o vandenys – sienos.
Kušas {Etiopija} buvo jo stiprybė
ir Egiptas, ir kiti be skaičiaus.
Jam padėjo Putas ir libiečiai.
Tačiau jis buvo ištremtas, išėjo
nelaisvėn;
net jo mažyliai buvo sudraskyti į gabalus
prie kiekvieno gatvės kampo;
burtai buvo mesti ir dėl jo kilmingųjų,
ir visi didikai buvo surakinti
grandinėmis.
Ir tu būsi girta,
būsi visiškai apsvaigusi;
ir tu ieškosi apsaugos nuo priešo.
Visos tavo tvirtovės yra kaip
figmedžiai,
apkibę ankstyvosiomis figomis, –
kam nors juos papurčius,
figos krinta į valgytojo burną.
Štai! Tavo kareiviai
kaip moterys tavo viduje.
Tavo krašto vartai
patys atsivėrė tavo priešams, –
ugnis surijo tavo vartų užkaiščius.
Prisisemk vandens apgulos metui,
sustiprink įtvirtinimus;
lipk į purvą, mink molį,
pasidirbk sau kietų plytų!
Ten suris tave ugnis,
paguldys tave kalavijas.
Suris tave kaip skėrių vikšrus.
Dauginkitės kaip skėrių vikšrai,
dauginkitės kaip skėriai!
Prisidarei sau pirklių daugiau,
nei danguje yra žvaigždžių.
Skėrių vikšras
numeta savo kiautą ir nuskrenda.
Tavo didžiūnai kaip skėriai,
tavo raštvedžiai kaip spiečiai skėrių,
nutupiantys tvoras šaltą dieną.
Saulei patekėjus, jie nuskrenda;
nėra kas žinotų tą vietą,
kur jie dingo.
Snaudžia tavo ganytojai,
Asirijos karaliau,
poilsio atgulė tavo didžiūnai.
Tavo žmonės kalnuose išblaškyti, –
nėra kam jų surinkti.
Nėra vaistų tavo sužalojimui,
mirtina tavo žaizda.
Kas tik šią žinią apie tave girdi,
ploja dėl tavo nelaimės rankomis,
nes kas nėra patyręs
tavo negailestingo žiaurumo?