Nag Hamadžio kodeksai – tai nepaprastai svarbus ankstyvosios krikščionybės ir gnostinių judėjimų paveldo rinkinys, atrastas 1945 m. Egipto aukštutinėje dalyje, netoli Nag Hamadžio gyvenvietės. Šie kodeksai (knygos formos rankraščiai) parašyti koptų kalba ir datuojami IV amžiumi po Kr. Jų turinys gerokai prasiplečia už tradicinio krikščioniško kanono ribų, pateikdamas kitokias Jėzaus mokymo, pasaulio sukūrimo ir išganymo sampratas. Dauguma tyrinėtojų juos sieja su gnosticizmu – religine-filosofine srove, apjungiančia judėjų, graikų filosofijos, helenistinės kultūros bei ankstyvosios krikščionybės idėjas.
Atradimas įvyko atsitiktinai, kuomet vietiniai gyventojai rado sandarų ąsočių indą, o jame – 13 odinių kodeksų, sudarančių per 50 tekstų. Tarp garsiųjų veikalų yra „Evangelija pagal Tomą“, „Apokrifas pagal Joną“ (dar žinomas kaip „Slaptoji Jono knyga“), „Evangelija pagal Pilypą“, „Evangelija tiesos“ ir kiti kūriniai, suteikiantys unikalią galimybę pamatyti, kaip krikščionybės pradžioje reiškėsi įvairialypė teologinė mintis.
Iki Nag Hamadžio kodeksų atradimo apie šias gnostines evangelijas ir traktatus buvo žinoma tik iš vėlesnių Bažnyčios tėvų poleminių raštų, kuriuose gnosticizmas vertintas kritiškai. Dabar, turėdami pirminius šaltinius, galime tiesiogiai skaityti ankstyvųjų krikščionių grupių tekstus, aptarti jų požiūrį į pasaulio kilmę, tikinčiųjų pašaukimą ir dvasinį tobulėjimą.
Gnostiniai tekstai akcentuoja „gnosis“ – slaptojo pažinimo, vedančio į išganymą, svarbą. Tai pažinimas, kuris dažnai siejamas su dieviškosios šviesos, slypinčios žmogaus viduje, atskleidimu. Gnostikai dažnai vaizduoja pasaulį kaip netobulą, sukurtą žemesniojo dievybės aspekto (demiurgo), o aukščiausiasis Dievas pasirodo esąs anapus šios netobulos kūrinijos. Žmogui skiriamas uždavinys – atpažinti dievišką kibirkštį savyje ir sugrįžti į aukštesnę, tikrąją tikrovę.
Citatos iš Nag Hamadžio kodeksų
Kadangi sakėte, jog pageidaujate daugiausiai įmanomų citatų, žemiau pateikiu keletą garsių ištraukų (lietuviškai adaptuotų) iš pagrindinių Nag Hamadžio tekstų. Atkreipkite dėmesį, kad vertimai gali šiek tiek skirtis priklausomai nuo šaltinio.
Evangelija pagal Tomą (NH II,2)
1. „Jėzus tarė:
‘Kas randa prasmę šiuose žodžiuose, tas neragaus mirties.’“
2. „Jėzus tarė:
‘Karalystė yra jumyse ir aplink jus. Kas pažįsta save, tas atras, jog yra sūnus Gyvojo Tėvo.’“
3. „Jėzus tarė:
‘Aš esu Šviesa, kuri stovi virš visų. Iš manęs visa kyla, ir pas mane visa grįžta.’“
Šiuose trumpuose posakiuose akcentuojama dvasinės įžvalgos svarba. Pabrėžiama, kad žmogus gali atrasti Dievo karalystę savyje ir taip išsilaisvinti iš mirties pančių.
Apokrifas pagal Joną / Slaptoji Jono knyga (NH II,1; III,1; IV,1)
1. „[Jono regėjimas] Šviesos pasaulyje:
‘Aš esu Tėvas. Aš esu Motina. Aš esu Sūnus. Aš esu Tyra Šviesa, švytinti begalybės gelmėse…’“
2. „Ir pasakė man Balsas:
‘Tas, kuris pažįsta save, pažįsta Visagalį. Nes jis su juo yra vienas.’“
Čia matome įdomų Dievybės apibūdinimą, kuriame glūdi tiek vyriškos, tiek moteriškos prigimties užuominos, taip pat kvietimas atrasti vienybę su dieviškuoju principu.
Evangelija pagal Pilypą (NH II,3)
1. „Tiesa neatėjo į pasaulį nuoga, bet slėpėsi simboliuose ir vaizdiniuose. Karalystė yra aukščiau viso to, bet tiems, kurie turi akis matyti, ji jau čia.“
2. „Meilė yra dvasia, kuri jungia mus su pilnatve (pleroma). Be meilės pasaulis lieka tuščias, bet su ja – visi atgyja.“
Šie žodžiai atskleidžia, kad tikroji Tiesa gnosticizme slepiasi už materialių formų, o meilė ir dvasinė pažintis artina prie „pilnatvės“ – tobulo dieviškojo būvio.
Evangelija tiesos (NH I,3)
„Sūnus atėjo paskelbti, jog visi yra kviečiami prabusti iš užmaršties, nes užmarštis gimdo nežinojimą, o nežinojimas įkalina mus. Tačiau pažinimas veda į laisvę.“
Gnostikų mokyme apčiuopiamas psichologinis aspektas: dvasinė transformacija apibūdinama kaip „prabudimas“ iš pasaulio iliuzijų, atrandant tikrąjį savęs ir Dievo pažinimą.
Nag Hamadžio kodeksai ne tik suteikia vertingos istorinės informacijos apie gnosticizmo ir ankstyvosios krikščionybės sąveiką, bet ir siūlo dvasines įžvalgas, leidžiančias naujai pažvelgti į savo tikėjimą, prasmės bei tapatybės paieškas. Nors Bažnyčios Tėvai gnosticinius mokymus vertino kaip klaidatikius, šiandien daugybė tyrėjų gilinasi į šiuos tekstus kaip į svarbų religinės-filosofinės minties raidos liudijimą.
Kai kuriems šiuolaikiniams tikintiesiems Nag Hamadžio raštai gali tapti papildomu įkvėpimo šaltiniu – juk jie kalba apie Meilės, Šviesos ir vidinio pažinimo išvadavimo galią. Tuo pačiu nereikėtų užmiršti, kad gnostinis požiūris nėra visuotinai pripažinta krikščioniška ortodoksija. Vis dėlto šie tekstai atveria unikalų langą į dvasinius ieškojimus, kurie gyvavo krikščionybės ištakose.
Taigi, nors turbūt neturime visų Nag Hamadžio kodeksų vertimų po ranka, žinome, kad šie tekstai – tai ypatingas istorinis bei dvasinis lobynas, vertas ir mokslininkų, ir tikėjimo ieškotojų dėmesio.