Mylimoji Karaliene, Motina Dangaus,
Neapleiski čia ant žemės vargstančio žmogaus!
Tu stebuklais įgarsėjus,
Viltį Tavimi padėjus,
Neapleisk manęs!
Ir neduoki, Motinėle, man pražūt gyvai!
Sugrąžink prie tikro Dievo klaidžiojant kreivai,
Kad nerūstinčiau Jo veido,
Kurs tiek kartų man atleido
Nuodėmių kaltes.
Taip esmi vargais suspaustas iš jaunų dienų!
Tie vargai – tai kietas jungas įpročių senų.
Gelbėk žmogų, nelaimingą
Savo globa stebuklinga,
Motina Dangaus!
Tu Krekenavos paveiksle žinoma plačiai, ugnies stačiai;
Nuo perkūnijos trenkimo,
Nuo piktųjų užpuolimo
Apgini veikiai.
Kai prie tavo numylėto dangiško Sūnaus
Šauksiuos verkdamas per teismą veido malonaus,
Duok, kad Teismas Jo baisingas
Man išpultų maloningas
Valandoj mirties!
Ši giesmė, Maironio redaguota, yra skirta Krekenavos stebuklingajam Švč. M. Marijos paveikslui, garsėjančiam savo stebuklais ir ypatinga apsauga. Giesmė yra malda, prašanti Marijos globos ir užtarimo vargo akivaizdoje, kviečianti įsiklausyti į nuodėmingo žmogaus šauksmą ir suteikti jam ramybę ir viltį. Tai išreiškia didelę pasitikėjimo ir atsidavimo jausmą, taip pat siekį būti išgelbėtam nuo pražūties ir nuodėmių. Marijos apsauga ir globa, ypač šiame kontekste, yra suvokiama kaip būtina, siekiant išlikti ištikimam Dievui ir pasiekti amžinąją laimę.