Kai šiandien pamatome musę, dažniausiai pirmoji reakcija – ją nuvyti. Ji trikdo, erzina, lenda į akis, sėda ant nešvarių paviršių. Musė šiuolaikinėje vaizduotėje siejama su purvu, sugedusiu maistu, netgi su mirtimi – juk ji dažnai šmirinėja aplink lavonus ir šiukšles. Bet Senovės Egipte buvo kitaip. Ten musė turėjo keistą, netgi garbingą vietą. Ji tapo ištvermės ir drąsos simboliu. Ir tai ne poezija – tai buvo oficiali kultūros dalis, netgi karo simbolika.
Senovės egiptiečiai apdovanodavo karius už drąsą mūšyje auksine muse – mažyčiu, bet prasmingu apdovanojimu, kuris simbolizavo nepaprastą atkaklumą. Karalienė Ahhotep I, gyvenusi apie 1550 m. pr. Kr., gavo tokį apdovanojimą už savo vaidmenį kovose prieš hiksus. O tai reiškia, kad musės simbolika buvo ne tik folkloras – ji buvo oficiali karinė metafora.
Kodėl būtent musė? Iš visų gyvūnų – kodėl pasirinktas vabzdys, kurį lengva sumušti, kuris mažas, trapus, neatrodo pavojingas?
Pirmiausia – musė niekada nepasiduoda. Pabandyk uždaryti ją kambaryje: ji visur skraidys, daužysis į langus, landžios, ieškos plyšių, niekad nenurims. Ji nepalieka nuošalės, net jei žino, kad aplink ją vien pavojus. Tai atkaklumas be poilsio, be atokvėpio. Musė gali būti erzinanti, bet jos atkaklumas – pavydėtinas. Egiptiečiams tai buvo idealas, ypač karo metu: kai karys turi išlikti net tada, kai visi keliai uždaryti.
Be to, musė išgyvena visur. Ji nekreipia dėmesio į tvarką ar grožį. Ji klesti chaose, prisitaiko prie bet kokios aplinkos, gyvena iš to, kas atrodo nebegyva. Tai – išgyvenimo simbolis. Kai imperijos griūva, musės lieka. Kai tvarkos nėra, jos suranda naują būdą gyventi. Egiptiečiai matė jose ne sunaikinimą, o gyvybės tvermę, nepaisant netvarkos.
Kai kas sako, kad musė Egipte simbolizavo sielos nemirtingumą – ne tą, kuris spindi kaip auksas, bet tą, kuris šliaužia iš dulkių, sugrįžta, kai viskas atrodo prarasta. Jei paukščiai ir saulė buvo dievų ženklai, tai musė galėjo būti žemiško ištvėrimo ir žemiausios gyvybės gijos ženklas.
Musės motyvas randamas ir ant kai kurių karinių žiedų, amuletų. Archeologai rado keletą auksinių musių apdovanojimų kapuose, kuriuose laidoti karo didvyriai. Tai rodo, kad simbolis nebuvo tik poetinis, bet ir ritualinis, galbūt net apsauginis.
Įdomu ir tai, kad musės simbolika neišnyko. Nors vėliau krikščioniškoje ir islamo tradicijoje musė prarado šventumą ir tapo nešvaros simboliu, jos užsispyrimas ir šiandien kai kur minima kaip gyvybės ar išlikimo metafora. Galbūt net bežodis priminimas, kad nereikia būti gražiam, kad būtum stiprus.