Muridžitai – tai grupė, kurią galima lyginti su ankstesne. Muridžitai buvo vadinami „atidėliotojais”, nes jie manę, kad sprendimas turi būti atidėtas iki paskutiniojo teismo, t.y., kad Alachas turi nuspręsti kas yra geras Musulmonas. Šis mokymas gerai pritiko susijungimui su Umajadais ir laisvesnės gyvensenos priėmimui. Kharidžitai teigė, kad rimtos nuodėmės žmogų atskiria nuo išganymo. (tai maždaug atitiktų donatistų poziciją krikščionių bažnyčioje). Muridžitų požiūris tapo musulmoniškąja ortodoksija. Jie tikėjo, kad žmogaus nuodėmės nepražudo – jis visada gali atgailauti po jų. O jeigu jis neatgailauja, teisti turi Alachas, o ne žmogus. Alachas gailestingas ir jeigu yra nors kokia galimybė malonei, tai ji bus suteikta. Ši pozicija logiškai seka iš to, kad Alachas yra aukščiausias ir vienintelis išganymo šaltinis.