Ulrichas Mannas, vokiečių teologas ir filosofas, savo darbuose gilinosi į mito ir religijos santykį, nagrinėdamas, kaip mitai atskleidžia žmogaus egzistenciją, o taip pat, kaip jie veikia krikščionybės supratimą ir praktiką. Jo mąstyme mitas nėra tiesiog prasimanymas ar istorinis pasakojimas, bet gili dvasinė ir simbolinė tikrovė, atskleidžianti žmogaus santykį su pasauliu ir transcendencija.
Mannas mitą apibūdina kaip simbolinį naratyvą, kuris perteikia žmogaus egzistencines patirtis ir pasaulio suvokimą per vaizdinius bei archetipines istorijas. Pasak jo, mitai nėra vien išgalvotos pasakos, bet būdas suprasti tikrovę, išreiškiant tai, kas racionaliai sunkiai paaiškinama. Mannas teigė: „Mitas kalba apie tai, kas peržengia laiką, įtvirtina gyvenimo tvarką ir nurodo žmogaus vietą būtyje.“ Mitai išreiškia ne tiek faktus, kiek tiesas apie žmogaus vidinį pasaulį, jo dvasinę kovą ir ryšį su aukštesne tikrove.
Mitas krikščionybės kontekste, pasak Manno, įgyja ypatingą reikšmę. Krikščionybė dažnai pasitelkia mitinius pasakojimus tam, kad perteiktų transcendentinius ir išganymo aspektus, tačiau tuo pat metu ji ir kritikuoja mitus. Pavyzdžiui, kūrimo, nuodėmės ir išganymo istorijos yra mitologiniai naratyvai, kurie atskleidžia esmines tiesas apie žmogaus ir Dievo santykį, tačiau krikščionybė reikalauja suprasti juos kaip daugiau nei tik mitus. Mannas pabrėžė, kad krikščionybė perkeičia mitą, suteikdama jam istorinį ir egzistencinį pagrindą Jėzaus Kristaus asmenyje.
Vienas svarbiausių Manno apmąstymų yra tai, kad krikščionybė sujungia mitą ir istoriją. Jėzaus Kristaus gyvenimas, mirtis ir prisikėlimas krikščionybei yra istoriniai įvykiai, tačiau jie taip pat turi mitologinį gylį, nes simbolizuoja žmogaus išgelbėjimą ir amžiną ryšį su Dievu. Mannas rašė: „Jėzaus gyvenimo istorija yra daugiau nei istorija – tai mitas, kuris tampa istoriniu faktu, o istorinis faktas tampa dvasiniu archetipu.“ Taip krikščionybė paneigia mitologinę pasaulėžiūrą, tačiau kartu pasitelkia mito struktūras, kad atskleistų tikėjimo gelmes.
Mannas taip pat analizavo mito funkciją žmogaus gyvenime. Jis manė, kad mitai padeda žmogui suvokti savo vietą pasaulyje ir susidoroti su egzistenciniais klausimais, tokiais kaip gyvenimo prasmė, mirtis ir amžinybė. Krikščionybė, perimdama tam tikras mitologines temas, suteikia joms naują prasmę ir veda žmogų į gilesnį santykį su Dievu. Tai, ką kitos religijos išreiškia per mitus, krikščionybė parodo per Dievo Apreiškimą ir Kristaus įsikūnijimą.
Krikščionybėje mito ir istorijos sujungimas išryškėja per sakramentus, liturgiją ir pasakojimus, kurie nuolat atnaujina žmogaus ryšį su dieviškąja tikrove. Pavyzdžiui, Eucharistija yra apeiga, kurioje simboliai (duona ir vynas) tampa realybės (Kristaus kūno ir kraujo) išraiška. Mannas pabrėžė, kad tokiu būdu mitas įgyja egzistencinį pagrindą ir tampa priemone, per kurią žmogus įtraukiamas į išganymo istoriją.
Manno požiūris į mitą ir krikščionybę rodo, kad mitai nėra prieštaravimas religijai, bet priemonė, per kurią žmonės suvokia dvasines tiesas. Krikščionybė perima mitus, juos transformuoja ir suteikia jiems naują reikšmę, kuria remiasi tikėjimas, viltingumas ir gyvenimo prasmės paieškos. Mannas atskleidžia, kad mitas krikščionybėje yra ne tik pasakojimas, bet ir būdas pažvelgti į žmogaus egzistenciją iš transcendencijos perspektyvos, o Kristus yra tas, kuris mitui suteikia galutinį įprasminimą.