Medeina – lietuvių miško deivė, kurią neretai tapatina su kita miško dievybe – Žvorūna. Ji yra viena iš svarbių senovės lietuvių dievybių, atsakingų už miškus, medžioklę ir laukinius gyvūnus. Medeina buvo vienintelė moteriškoji deivė, minima XIII amžiaus šaltiniuose, kai lietuvių panteonas buvo stipriai militarizuotas. Tai rodo, kad, nors pagrindinis dėmesys buvo skiriamas karo dievams, Medeina užėmė ypatingą vietą dėl savo ryšio su gamta, miškais ir medžioklės kultūra, kuri buvo svarbi senovės lietuvių gyvenime.
Pasak Ipatijaus metraščio, Medeinai aukas aukojo pats Lietuvos kunigaikštis Mindaugas. Tai rodo, kad šios deivės įtraukimas į dievų panteoną buvo susijęs su kunigaikščio religiniais interesais ir valdžios stiprinimu. Mindaugo santykiai su senąja lietuvių religija ir jo siekiai sukurti stiprią valstybę galėjo lemti Medeinos, kaip miško globėjos, iškilimą. Miškai buvo ne tik žemės ir gamtos dalis, bet ir vieta, kur gyvavo laukiniai gyvūnai ir medžioklės ritualai – svarbi dalis karingosios lietuvių visuomenės.
Medeina minima įvairiuose šaltiniuose, įskaitant Bychovco kroniką, Jano Dlugošo ir Jono Lasickio raštuose (kur ji vadinama Modeina). Šie šaltiniai pabrėžia jos svarbą tiek mitologijoje, tiek kasdieniniame gyvenime, ypač žemdirbių ir medžiotojų kultūroje. Kaip deivė, Medeina buvo glaudžiai susijusi su laukine gamta, ir jos globa galėjo būti siejama su medžioklės sėkme bei miško apsauga.
Medeina, kaip ir Žvorūna, atspindi lietuvių tikėjimą miškų ir gamtos dieviškumu, nes miškai buvo ne tik fizinis, bet ir dvasinis pasaulis, kuriame veikė stiprios ir nevaldytos jėgos. Ji buvo laikoma globėja, saugančia ne tik miško gėrybes, bet ir jo gyventojus, o galbūt net karinguosius kunigaikščius, kaip tai atspindi Mindaugo religiniai aukojimai.
Medeina yra svarbi lietuvių miško deivė, vienintelė moteriškoji dievybė militarizuotame XIII amžiaus lietuvių panteone. Jos svarba atsispindi tiek religinėse apeigose, tiek rašytiniuose šaltiniuose, kurie atskleidžia jos glaudų ryšį su miškų pasauliu ir medžioklės kultūra.