Magyla – senovės lietuvių mitologijoje laikoma mirties deive arba demonu, glaudžiai susijusi su mirtimi ir nelaimėmis. Ji buvo Giltinės tarnaitė, veikianti kartu su kitomis destruktyviomis jėgomis ir turinti stiprų ryšį su pykčiu bei kančiomis. Magylą tarp kitų pykčio ir nelaimių dievų mini Matas Pretorijus, apibūdindamas ją kaip kankinančią ir nuduriančią dievybę. Ši charakteristika pabrėžia jos grėsmingą ir pavojingą prigimtį.
Pagal įvairius šaltinius, Magylos reikšmė gali būti interpretuojama įvairiai. Jonas Brodovskis ją apibūdina kaip furiją – grėsmingą būtybę, susijusią su kerštu ir mirtimi, panašiai kaip romėnų mitologijos furijos, kurios persekiojo ir bausdavo nusidėjėlius. Pilypas Ruigys taip pat nurodo, kad Magyla buvo pykčio deivaitė, kas rodo jos glaudų ryšį su destruktyviomis emocijomis ir nelaimėmis.
Pasak mitologijos tyrinėtojo Norberto Vėliaus, Magyla greičiausiai buvo ne tiek dievė, kiek demonas. Vėlius teigė, kad magylų galėjo būti daug, ir jos veikė kaip būtybės, kurios, panašiai kaip romėnų furijos, galėjo persekioti ir pražudyti žmones. Šios būtybės galėjo veikti kaip mirties nešėjos arba kankintojos, kurios buvo atsakingos už žmonių kančias ir jų neišvengiamą susidūrimą su mirtimi.
Magylos įvaizdis lietuvių mitologijoje yra tiesiogiai susijęs su mirties baime ir neišvengiamumu. Jos tarnavimas Giltinei rodo, kad Magyla buvo ne savarankiška, o Giltinės pavaldinė, kuri vykdė grėsmingus veiksmus mirties įsakymu. Tai sustiprina Magylos, kaip grėsmingos jėgos, įvaizdį, kuri pasireiškia per pykčio, nelaimių ir ligų plitimą, taip pat susijusi su žmogaus mirties akimirka.
Magyla senovės lietuvių mitologijoje buvo mirties deivė arba demonas, tarnavęs Giltinei ir atsakingas už žmonių kančias bei mirtį. Ji buvo apibūdinama kaip kankinanti būtybė, glaudžiai susijusi su pykčiu ir nelaimėmis, o jos vaizdinys yra panašus į romėnų furijas, kurios persekiojo ir baudė žmones. Magyla, kaip mitinė figūra, simbolizuoja grėsmingas ir neišvengiamas jėgas, susijusias su mirties ciklu.