Giltinė – lietuvių mitologijoje mirties deivė, viena iš baisiausių ir seniausių dievybių. Jos vardas kilęs iš žodžių „gelti“, „geluonis“, „geltonis“, kurie atspindi jos žudymo būdą ir išvaizdą. Giltinė pasirodo kaip mirties įsikūnijimas, žudanti žmones savo nuodingu liežuviu. Ji simbolizuoja neišvengiamą mirties akimirką ir yra žinoma kaip piktų jėgų atstovė.
Matas Pretorijus mini Giltinę kartu su kitais nelaimės ir pykčio dievais, kas rodo jos vietą tarp pavojingų, destruktyvių būtybių, kurios kelia grėsmę žmonėms. Ji dažnai vaizduojama kaip baugus mirties simbolis, atsakingas už mirčių atsitikimą, ypatingai netikėtą, staigią ar skausmingą mirtį. Giltinės veikimo būdas – geldimas liežuviu – vaizduoja, kad mirtis gali ateiti netikėtai ir būti nepagydoma. Tai rodo jos, kaip mirties nešėjos, neišvengiamą ir galingą pobūdį.
Giltinės vardo kilmė, susijusi su žodžiu „geltonis“, taip pat gali simbolizuoti senovės lietuvių įsitikinimus apie ligą ir mirtį, nes geltona spalva dažnai siejama su mirties artumu arba liguista būsena. Geltonos odos spalva dažnai nurodydavo ligą, o Giltinės artumas galėjo būti jaučiamas artėjant mirtinoms ligoms ar nelaimėms.
Giltinė yra ne tik mirties deivė, bet ir svarbi figūra senovės lietuvių pasaulėžiūroje, susijusi su baime ir neišvengiama žemiškojo gyvenimo pabaiga. Kaip mirties įsikūnijimas, ji galėjo būti vaizduojama kaip baisi, išdžiūvusi moteris, primenanti žmogaus nykimą ir mirties neišvengiamybę. Nors Giltinė yra grėsminga figūra, ji taip pat atspindi senovės žmogaus supratimą apie gyvenimo ir mirties ciklą.
Pasakojama, kad Giltinė turi priešingybę – deivę Laimą, kuri yra gimimo, gyvenimo ir likimo deivė. Laima ir Giltinė veikia kaip priešpriešos, simbolizuojančios gyvenimo pradžią ir pabaigą. Jei Laima skiria žmogui jo gyvenimo laiką ir saugo jo likimą, Giltinė yra ta, kuri tą laiką užbaigia, atnešdama mirtį.
Mirties dievybės kaip Giltinė randamos daugelyje pasaulio mitologijų, ir jos dažnai turi panašias funkcijas – iš anksto nulemti žmonių mirtį ir nuolat priminti apie gyvenimo laikinumą. Giltinė buvo šaukiama ir bijota, o jos pavojingas buvimas reiškė, kad žmonės turėjo gerbti gamtos ir mirties jėgas, kurios buvo neatsiejama gyvenimo dalis.
Giltinė yra lietuvių mirties deivė, kurios pagrindinė funkcija – numarinti žmones, geldama savo nuodingu liežuviu. Ji yra senoji mitologijos figūra, susijusi su mirtimi, nelaimėmis ir neišvengiamu žmogaus likimu. Jos baimingas vaizdinys atspindi senovės lietuvių supratimą apie mirtį kaip neatsiejamą gyvenimo dalį, su kuria žmonės privalėjo susitaikyti.