Miršta ant kryžiaus, žmogau, Viešpats tavo!

Miršta ant kryžiaus, žmogau, Viešpats tavo!
Ko gi neraudi už kaltybes savo?
Žvelki, kiek kentėt turėjo
dėlei tavęs Atpirkėjas.

Sveikos jo kūne vietos nebeliko:
galva sužeista erškėčių vainiko,
teka lyg šaltinio srovės
čiurkšlėm jo švenčiausias kraujas!

Alpsta į skausmą baisiausią panertas,
rankos ir kojos vinimis prikaltos.
Kas jam parengė tą kančią,
ar ne aibės tavo kalčių?

Mirdamas teikia jis kaltiems malonių,
su malda baigia kruviną kelionę.
Ar regi tu Jėzaus meilę,
nuodėmingasis pasauli?

Ak Atpirkėjau, štai prie Tavęs puolu,
trupink man širdį, kietesnę už uolą.
Teikis mane nuraminti,
leisk man kojas apkabinti…


Ši giesmė, giedama Gavėnios metu, kviečia susimąstyti apie Jėzaus kančias ant kryžiaus ir ragina atsiprašyti už savo nuodėmes. Pirmoje eilutėje kviečiama kreiptis į Viešpatį ir apmąstyti jo kentėjimus dėl mūsų nuodėmių, o ne tik liūdėti dėl savo kalčių. Antroje eilutėje aprašoma, kaip Jėzaus kūnas buvo sužeistas ir kraujas tekėjo, pabrėžiant jo fizinį skausmą. Trečioje eilutėje klausiama, ar tie skausmai buvo ne dėl mūsų kalčių, ir pripažįstama, kad Jėzus kenčia dėl mūsų nuodėmių. Ketvirtoje eilutėje nurodoma, kad Jėzus, mirštant, teikia malonių kaltiems ir baigia savo skausmingą kelionę. Giesmė baigiasi malda, prašančia Jėzaus, kad jis sutrupintų kietą širdį ir nuramintų sielą, leidžiant apkabinti jo kojas kaip išpažinimo ženklą. Giesmė kviečia reflektuoti apie Jėzaus meilę ir atleidimą, ypač per Gavėnią, pasiruošimą didžiausioms šventėms ir išpažintą nuodėmes.