Marija, Marija,
skaisčiausia lelija,
tu švieti aukštai ant dangaus.
Palengvink vergiją,
pagelbėk žmoniją,
išgelbėk nuo priešo baisaus.
Mes, klystantys žmonės,
maldaujam malonės,
Marija, maldų neatmesk!
Tarp verkiančių marių
šių žemiškų karių
nupuolančius stiprink ir vesk!
Ir kūno silpnybė,
ir žemės puikybė,
ir pragaro juodo dvasia
į prapultį stumia
žmonijos daugumą
ir žudo galybe tamsia.
Kaip upių bėgimas,
taip mūs įpratimas
kas kartą vis traukia žemiaus.
Vargai kasdieniniai
kaip pančiai gelžiniai
mus rišti kada bepaliaus?!
Silpni, nusiminę,
tavy paskutinę
tematome viltį tiktai.
Tu savo malone
šios žemės karionę
palengvink, nes galią gavai.
Marija, Marija,
skaisčiausia lelija,
Dangaus Karaliene šviesi!
Užstok prieš Aukščiausią
tu žmogų menkiausią,
nes viską pas Dievą gali!
Ši giesmė yra kreipimasis į Šv. Mariją, prašant jos užtarimo ir pagalbos žmonijai. Pirmasis posmas išreiškia troškimą, kad Marija, kaip šviesi dangaus figūra, palengvintų žmonių kančias ir išgelbėtų nuo blogio. Antrasis posmas pripažįsta žmonių silpnybes ir prašo Marijos pagalbos stiprinant ir veda juos. Trečiasis ir ketvirtasis posmai apibūdina žmogaus kovą su kūno silpnybėmis, žemės pagundomis ir dvasinio tamsumo grėsmėmis, pabrėždami nuolatinį išbandymą. Penktasis posmas išreiškia viltį, kad Marija, būdama paskutinė viltis, palengvins žemiškąsias kančias. Giesmės pabaigoje, Marija yra pagerbiama kaip Dangaus Karalienė, kuriai suteikta galia užtarti žmones prieš Dievą. Giesmė yra malda dėl dvasinės paramos ir užtarimo, atliekama siekiant stiprinti tikėjimą ir gauti dvasinę paramą. aut. Maironis.