Marija, imk dėkojumus
už dovanas visas –
už motinos globojimus,
malones taip gausias.
Tu Motina mūsų geriausia iš motinų žemės visų,
brangiausia mums po Dievo tu, o džiaugsme mūs širdžių.
Kiek kartų, audrų blaškomas,
lyg jūroje skendau.
Kiek kartų, skausmo slegiamas,
aš ilgesį jaučiau.
Bet tu, Motin, tiesdavai ranką ir ašaras šluostei skaudžias.
Nušvito man džiaugsmų aušra pro nevilties tamsas.
Lyg motina globodama,
meiliai mane glaudei,
su rūpesčiu budėdama,
vis saugojai budriai.
Priimk mano nuoširdų džiaugsmą, imk mano tu sielos jausmus, –
širdis lai dega meile tau, kol man gyvybė bus.
Ši giesmė išreiškia gilų dėkingumą Marijai už jos globą ir malones. Pirmoje dalyje dėkojama Marijai už visas dovanas ir pagalbą, pripažįstant ją geriausia Motina ir brangiausią po Dievo. Antroje dalyje aprašomas išgyvenimo ir skausmo laikas, kai Marija buvo kaip šviesos spindulys nevilties akivaizdoje, teikdama paguodą ir viltingą džiaugsmą. Trečioje dalyje išreiškiamas nuoširdus džiaugsmas ir meilė Marijai, su viltimi, kad ši meilė išliks ir gyvenimo pabaigoje. Giesmė yra maldinga ir šventinė, skirta Marijos garbei ir dėkingumui už jos amžiną globą ir meilę.