O meilės Sakramente, o aukščiausio maloningumo Taure! Viešpatie, kokia tai didelė dovana – priimti į savo širdį Tavo paties meilę ir būti perkeistam jos malonės. Jau nebetrokštu Tavęs regėti akimis, nes tikėjimo akis mane geriau ir tikriau paguodžia, nei bet koks supratimas protu. Kai turiu Tave, man nieko nebetrūksta ir nieko daugiau nebenoriu. Trokštu šlovinti Tavo didžią išmintį, Tavojo pažinimo turtus ir lobius, jais stebėtis ir juos aukštinti. O giliausias sumanyme, o neišmatuojama meile ir tyriausias valgi! O šlovingiausias ir nenusakomas Sakramente! Jeigu Tave, Viešpatie, randu tokį didį, tikrą ir nesuvokiamą Tavo dovanose, Tavo suteiktose malonėse ir Tavo meilėje, tai koks esi Tu pats?