Dievo Motina, Švenčiausioji Marija, kaip dažnai savo nuodėmėmis jau esu nusipelnęs pragaro kančių! Nuosprendis jau galėjo būti paskelbtas, gal net man pirmąkart nusidėjus, jei savo maloningu gailestingumu nebūtum sulaikiusi dieviškojo teisingumo rankos. Tu įveikei mano širdies kietumą ir meiliai patraukei mane, kad visiškai Tavimi pasitikėčiau. Kaip dažnai turėjau nupulti, visokiems pavojams tykant mano žingsnių, jei Tu, mylinti Motina, nebūtum manęs apsaugojusi malonėmis, kurias man gavai. Tačiau ką man padės Tavo gailestis ir maloningumas, jei galų gale aš pats save pasmerksiu? Jei kada buvo metas, kai Tavęs nemylėjau, tai dabar Tave, šalia Dievo, myliu labiau už viską. O neleisk, kad vėl atsukčiau nugarą Tau ir mano Dievui, kuris per Tave man padarė tiek daug stebuklų. Argi galėsi regėti, kaip vienas iš Tave mylinčių tarnų krenta į pragarą? O Marija, ką į tai atsakysi? Ar aš pats sau parengsiu pasmerkimą? Tikrai taip, jei apleisiu Tave! Bet kas gi galėtų turėti tokią širdį, kad Tave paliktų? Kaip galėčiau pamiršti meilę, kurią man parodei? Ne, tikrai nepražus tas, kuris ištikimai pasiveda Tau ir kreipiasi į Tave! O mano mieloji Motina, nepalik manęs mano paties jėgoms, nes tuomet tikrai mirsiu. Suteik, kad visuomet ieškočiau Tavo apsaugos. Išgelbėk mane, nes Tu esi mano viltis, gelbėk mane nuo pragaro kančių, bet ypač nuo nuodėmės, kuri vienintelė turi galią pasmerkti mane pražūties liepsnoms. Amen.