O Šventoji Dvasia, Tu Sekminių šventės dieną lyg pasidalinusiais ugnies liežuviais nužengei ant apaštalų, susirinkusių Paskutinės vakarienės salėje, ir taip apšvietei jų protus, uždegei jų sielas bei sustiprinai jų valią, kad po to jie apkeliavo visą pasaulį, visur uoliai bei ištikimai skelbė Jėzaus Kristaus mokslą ir patvirtino jį savo kraujo praliejimu. Meldžiame Tave, atnaujink ir mūsų sielose nuostabiąsias Tavo malonės dovanas.
Kaip mūsų protai kenčia nuo dieviškų tiesų prigimties ir svarbos neišmanymo, ir kokios dėl to atsiranda kliūtys tikėjimui, be kurio niekas negali tikėtis išganymo! Kiek paklydimų neteisingai vertinant žemiškas gėrybes, kai jos net labiau branginamos, nei siela! Kaip dažnai mūsų širdys plaka ne meile Kūrėjui, kaip turėtų, bet neišmintingu kūrinių geidimu! Kiek kartų mus veda klaidingas žmonių nuomonės paisymas, nors turėtume atvirai išpažinti Jėzaus Kristaus įsakymus ir juos nuoširdžiai, netgi nepaisydami nuostolių, įgyvendinti. Kokie silpni esame, kai reikia ramia siela ir noriai priimti bei nešti šio gyvenimo kryžius, nors tik jie gali padaryti krikščionį jo dieviškojo Mokytojo vertu mokiniu.
O Šventoji Dvasia, apšviesk mūsų sielas, nuskaistink mūsų širdis, atgaivink mūsų valią, kad gerai suvoktume begalinę mūsų sielos vertę ir niekintume pražūstančias šio pasaulio gėrybes, kad mylėtume Dievą labiau už viską ir dėl jo meilės pamiltume artimą kaip save pačius, kad ne tik nebijotume atvirai parodyti savo tikėjimą, bet ir juo didžiuotumės, kad ne tik sėkmę, bet ir nelaimes priimtume lyg iš Viešpaties rankų, pasitikėdami, kad jis viską pakreips į gera tiems, kuriuos veda meilė jam. Meldžiame, padaryk, kad mes nuolat atsilieptume į meilingus Tavo malonės įkvėpimus ir, ištvermingai darydami gera, galiausiai pelnytume gauti gausų amžinosios šlovės derlių. Amen.