Švenčiausioji Mergele Marija, kuri Šiluvos laukuose pasirodei piemenėliams, kuri skausmo ašaromis laistei akmenį, išlikusį altoriaus vietoje, ir skundo balsu kalbėjai: „Čia kitados buvo garbinamas mano Sūnus, o dabar ariama ir sėjama!“, duok, kad Tavo ašarų sugraudinti, mes, kaip kitados mūsų protėviai, keltume Tavo Sūnaus garbę apleistoje mūsų širdžių dirvoje, atstatytume griūvančias mūsų šeimų šventoves, permaldautume Viešpatį už visos mūsų tautos apsileidimus ir nuodėmes.
Dievo Motina, mes trokštame iškelti iš užmaršties griuvėsių Tavo apsireiškimo garbę, dar labiau garbinti Tave, mūsų žemės Globėją, ir Tau padedant išmelsti mūsų kraštui gyvą tikėjimo dvasią. Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.