Georgo Jameso Frazerio teorija apie magiją kaip religijos pradžią atskleidžia intriguojančią žmogaus pasaulio suvokimo raidą ir jo pastangas valdyti aplinką. Pasak Frazerio, magija buvo pirmapradė stadija, kai žmogus mėgino suprasti ir kontroliuoti gamtos jėgas, remdamasis klaidingomis analogijomis ir pseudomokslu. Magija buvo suvokiama kaip tam tikras primityvus priežasties ir pasekmės principų taikymas, pavyzdžiui, sudaužius priešo atvaizdą tikint, kad taip galima pakenkti pačiam priešui. Tačiau Frazerio idėjos, nors ir išsamiai pagrįstos empiriniais duomenimis, susilaukė kritikos dėl pernelyg supaprastinto požiūrio.
Frazeris skirstė magiją į simpatinę ir kontaktinę. Simpatinė magija remiasi principu „panašus veikia panašų“, kai daiktai ar veiksmai simbolizuoja tai, ką ketinama paveikti. Kontaktinė magija, priešingai, grindžiama tiesioginiu prisilietimu, kai manoma, jog prisilietimas prie švento daikto arba žmogaus gali pernešti maginę galią. Šie principai, pasak Frazerio, buvo pirmasis žmogaus bandymas sistemingai tvarkyti pasaulį, tačiau jų neveiksmingumas paskatino ieškoti naujų būdų, iš kurių vėliau atsirado religija.
Frazeris tikėjo, kad magija evoliucionavo į religiją tada, kai žmogus pripažino savo ribotumą ir suprato, jog norint paveikti aplinką reikia kreiptis į aukštesnes, transcendentines galias. Religija, anot jo, tapo dvasinių būtybių ir dievybių garbinimu, kaip atsaku į žmogaus poreikį apsisaugoti nuo gamtos jėgų ir gyvenimo nenuspėjamumo. Tačiau šis požiūris kelia klausimų. Kaip pažymi kritikai, daugelis „primityvių“ genčių, kurias Frazeris tyrinėjo, iš tiesų turėjo sudėtingas religines sistemas, kurios nebuvo tiesioginės magijos tęsinys. Pavyzdžiui, Australijos aborigenų religija pasižymi giliais mitais, ritualais ir dvasine pasaulėžiūra, kuri gerokai peržengia Frazerio apibrėžtą maginę stadiją.
Vienas iš pagrindinių Frazerio teorijos trūkumų yra jo bandymas magiją redukuoti į „klaidingą mąstymą“. Magija nėra vien tik analogijų ar simpatinių ryšių interpretacija – ji dažnai apima burtažodžius, užkeikimus ir ritualus, kurie neturi aiškaus ryšio su simpatine magija. Be to, magija nėra taip tiesiogiai susijusi su religija, kaip teigė Frazeris. Geo Widengrenas pabrėžia, kad magija yra artimesnė mokslui nei religijai, nes ji grindžiama pastangomis rasti veikiančius priežasties ir pasekmės ryšius, nors ir klaidingus. Religija, priešingai, remiasi tikėjimu aukštesnėmis galiomis ir transcendencija, o ne tiesioginiu poveikiu aplinkai.
Religijos požiūris į magiją taip pat rodo jų skirtingą prigimtį. Daugelis religinių tradicijų aiškiai atsiriboja nuo maginių praktikų, laikydamos jas nepriimtinomis ar net pavojingomis. Pavyzdžiui, krikščionybėje magija dažnai smerkiama kaip veiksmas, prieštaraujantis Dievo valiai. Tai nereiškia, kad religija ir magija niekada nesusikerta – kai kuriose kultūrose jos egzistuoja greta arba net persipina. Vis dėlto, jų tikslai ir pagrindiniai principai išlieka skirtingi.
Magijos ir religijos skirtumų supratimas padeda atskleisti žmogaus dvasinį vystymąsi ir jo pastangas perprasti pasaulį. Nors Frazerio teorija pasiūlė vieną iš galimų religijos kilmės paaiškinimų, šis modelis negali būti taikomas visuotinai. Magija, kaip praktika, orientuota į tiesioginį poveikį, ir religija, grindžiama tikėjimu ir transcendencija, atspindi dvi skirtingas žmogaus santykio su pasauliu dimensijas.