Lozorius buvo vienas iš Jėzaus Kristaus artimiausių draugų, ir jų ryšys buvo ypatingas. Jis gyveno Betanijoje su savo seserimis Morta ir Marija. Jėzus juos mylėjo, ir kai Lozorius susirgo, jo seserys nedelsdamos atsiuntė žinutę Jėzui, tikėdamosi, kad Jis atvyks ir išgydys jų brolį. Tačiau Jėzus, žinodamas, kad Lozorius mirs, nusprendė palaukti dar dvi dienas prieš vykstant į Betaniją.
Atvykęs į Betaniją, Jėzus sužinojo, kad Lozorius jau buvo miręs ir keturias dienas buvo kapuose. Morta, sužinojusi, kad Jėzus atvyko, skubiai išėjo jo pasitikti. Sielvarto apimta, ji pasakė: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs.“ Jėzus, giliai sujaudintas, pasakė Mortai, kad jos brolis prisikels. Tačiau Morta nesuprato, kad Jėzus kalba apie artimą stebuklą, ir manė, kad jis kalba apie galutinį prisikėlimą paskutinėmis dienomis.
Jėzus tada pareiškė: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas mane tiki, nors ir mirs, gyvens; ir kas gyvena ir tiki mane, nemirs niekada.” Šie žodžiai turėjo gilią reikšmę ne tik Mortai, bet ir visiems, kurie klausėsi. Jėzus žadėjo ne tik fizinį prisikėlimą, bet ir dvasinį gyvenimą tiems, kurie juo pasitiki.
Morta nuėjo pas Mariją ir pasakė, kad Jėzus nori ją matyti. Marija, prisipildžiusi liūdesio dėl brolio mirties, išėjo susitikti Jėzaus. Ji taip pat verkė, ir daug žydų, atėjusių jos palaikyti, dalijosi jos skausmu. Jėzus, matydamas jų sielvartą, negalėjo likti abejingas – Jis verkė kartu su jais, parodydamas savo gilią empatiją ir meilę.
Po to Jėzus kartu su Morta, Marija ir gedinčiaisiais nuėjo prie Lozoriaus kapo. Atvykę prie laidojimo vietos, Jėzus paprašė nuimti akmenį, uždengiantį kapą. Tai buvo simbolinis veiksmas, žymintis ne tik Lozoriaus prisikėlimo momentą, bet ir Jėzaus autoritetą kaip gyvybės ir mirties valdovą. Jis pažvelgė į dangų ir meldėsi Tėvui, o tada, su galingu balsu, šaukė: „Lozorius, išeik!”
Šis kvietimas nebuvo paprastas. Jėzus įgalino Lozorių grįžti į gyvenimą, parodydamas, kad Jo galia yra didesnė už mirtį. Lozorius išėjo iš kapo, o Jėzus liepė žmonėms nusivilkti jo kapo drabužius, taip simboliškai atskleisdamas, kad jis yra gyvas. Šis stebuklas ne tik atgaivino Lozorių, bet ir patvirtino Jėzaus misiją – atnešti gyvenimą ir viltį tiems, kurie tiki.
Lozoriaus prisikėlimas tapo ne tik stebuklu, bet ir giliu dvasiniu pamokymu, kuris išliko kaip vienas iš svarbiausių Jėzaus veiklos momentų. Tai ne tik patvirtino Jėzaus kaip Mesijo tapatybę, bet ir parodė, kad tikėjimas gali įveikti net didžiausius gyvenimo iššūkius, tokius kaip mirtis. Šis įvykis parodė, kad meilė, tikėjimas ir viltis yra galingesni už viską, ir kad Jėzus yra kelias į amžiną gyvenimą.