„Šį lobį mes nešiojamės moliniuose induose, kad būtų aišku, jog tokia didžiulė galia yra iš Dievo, o ne iš mūsų.“ (2 Kor 4,7)
Šiuo vaizdu Paulius kalba apie tai, kad Dievo dovanos – Evangelija, tikėjimas, Dvasios galia – yra patikėtos ne angelams ar tobuloms būtybėms, bet paprastiems žmonėms, trapios prigimties, sužeidžiamiems, pažeidžiamiems – kaip moliniai indai. Molis lengvai skyla, netobulas, tačiau būtent toks indas neša savyje nepaprastą turinį – šviesą, atėjusią iš Dievo.
Paulius nurodo, kad pats yra persekiojamas, silpnas, spaudžiamas iš visų pusių, bet vis tiek nesunaikintas. Ir būtent šis silpnumas rodo, kad jame veikia ne jo paties jėga, o Dievo galia. Kitaip tariant, žmogaus trapumas nėra kliūtis Dievui – jis net tampa sąlyga, kad Dievo šviesa galėtų skleistis be žmogaus puikybės.
Molinis indas taip pat reiškia laikinumą. Paulius primena, kad visa, kas regima, yra laikina, o tai, kas neregima – amžina. Ir nors mūsų išorė nyksta, vidinis žmogus atsinaujina diena iš dienos. Tai reiškia, kad gyvenimo sunkumai, skausmas, net kančia – nėra beprasmiai. Jie padeda atsiskleisti tai šviesai, kuri ateina ne iš pasaulio, bet iš Dievo.
Tad ši eilutė yra paguoda visiems, kurie jaučiasi silpni, nepakankami ar įskilę. Ji sako: Dievas žino, kad tu molinis, bet Jis vis tiek patiki tau savo šviesą. Nes ne indo blizgesys svarbiausias, o tai, kas jame. Ne mūsų tobulumas spindi, o tai, ką nešame – Dievo gyvybę, viltį, prisikėlimo pažadą.
Paulius moko – neverta bijoti trapumo. Tai, kad esame laikinumo nešami, ne pabaiga, o kelias į tai, kas nesunaikinama. Dievo gailestingumas dažnai teka per įskilusius indus, nes būtent per juos šviesa prasiskverbia. Tai ne silpnumo gėda – tai Dievo jėgos liudijimas.