Liublino unija, sudaryta 1569 metais, buvo vienas reikšmingiausių įvykių Lietuvos ir Lenkijos istorijoje. Šis politinis susitarimas sujungė Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ir Lenkijos Karalystę į vieną valstybę – Abiejų Tautų Respubliką. Unijos tikslas buvo sustiprinti abiejų valstybių politinę, karinę ir ekonominę vienybę. Tačiau šis susitarimas turėjo ir didelį poveikį religinei situacijai, ypač katalikybės pozicijoms Lietuvoje.
Vienas pagrindinių Liublino unijos poveikių buvo katalikybės sustiprėjimas ir platesnis jos įtvirtinimas Lietuvos visuomenėje. Lenkija jau nuo XIV amžiaus buvo tvirtai katalikiška valstybė, o Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, nors krikščionybė buvo oficiali religija nuo 1387 metų, dar egzistavo stiprios pagoniškos tradicijos ir kitų religijų įtaka. Po unijos katalikybė dar labiau įsitvirtino kaip vyraujanti religija, nes politinė sąjunga skatino glaudesnį kultūrinį ir religinį bendradarbiavimą.
Liublino unija taip pat suteikė katalikų Bažnyčiai daugiau galimybių plėsti savo įtaką Lietuvos teritorijoje. Unijos laikotarpiu daugėjo katalikų bažnyčių statybų, plėtėsi katalikiškos mokyklos, kolegijos ir vienuolynai. 1579 metais buvo įkurtas Vilniaus universitetas, kuris tapo vienu pagrindinių katalikiškojo švietimo ir intelektualinio gyvenimo centrų Lietuvoje. Jėzuitų ordinas, kurį rėmė ir Lenkijos valdovai, atliko svarbų vaidmenį stiprinant katalikų Bažnyčios pozicijas.
Po unijos katalikų Bažnyčia aktyviai įsitraukė į religinius ginčus su kitomis konfesijomis, ypač su protestantais ir stačiatikiais. XVI amžiaus viduryje Reformacijos idėjos plačiai pasklido Lietuvoje ir Lenkijoje, sukeldamos reikšmingus religinius pokyčius. Liublino unija leido katalikų Bažnyčiai geriau organizuoti atsaką Reformacijos iššūkiams, taip pat paskatino Kontrreformacijos judėjimą. Šio laikotarpio iniciatyvos buvo skirtos ne tik protestantizmo plitimo stabdymui, bet ir katalikybės atnaujinimui bei stiprinimui.
Liublino unija turėjo įtakos ir religinei įvairovei. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, be katalikų, buvo gausu stačiatikių, kurie sudarė reikšmingą gyventojų dalį. Politinė sąjunga su Lenkija, kurioje dominavo katalikybė, sukūrė tam tikrą religinę įtampą tarp katalikų ir stačiatikių bendruomenių. Tai lėmė unijinių Bažnyčių atsiradimą, kuriose stačiatikiai, priėmę katalikų dogmas, išlaikė savo apeigas ir tradicijas. 1596 metais buvo sudaryta Bresto unija, kuri sukūrė graikų apeigų katalikų Bažnyčią (unitų Bažnyčią). Ši iniciatyva buvo tiesiogiai susijusi su Liublino unijos sukeltais religiniais ir politiniais pokyčiais.
Liublino unijos laikotarpis taip pat sustiprino katalikybės ir politinės valdžios ryšį. Lenkijos karaliai, turėję didelę įtaką po unijos, buvo ištikimi katalikų tikėjimui ir dažnai rėmė Bažnyčią politiniuose ir socialiniuose reikaluose. Tai užtikrino katalikybės dominavimą Abiejų Tautų Respublikoje ir padėjo įtvirtinti jos vaidmenį visuomenės gyvenime.
Liublino unija simbolizuoja svarbų Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimo laikotarpį, kurio metu katalikybė tapo viena svarbiausių politinių, socialinių ir kultūrinių gyvenimo sričių. Šis laikotarpis formavo Lietuvos religinį ir kultūrinį identitetą, o katalikų Bažnyčia tapo reikšmingu visuomenės gyvenimo reguliavimo ir kultūrinės integracijos įrankiu. Unijos palikimas atsispindi Lietuvos istorijoje kaip katalikybės stiprinimo ir kultūrinio ryšio su Vakarų Europa liudijimas.