Linų dievas Vaižgantas

Vaižgantas – senovės lietuvių mitologijoje buvo linų ir kanapių dievybė, kurios šaukėsi merginos, siekdamos gero linų derliaus. Jo garbinimas buvo susijęs su sudėtingu ritualu, atliekamu tik tam tikru metų laiku, daugiausia po derliaus nuėmimo, spalio mėnesio pabaigoje. Vaižgantas turėjo ypatingą reikšmę žemdirbių bendruomenėms, nes linai ir kanapės buvo svarbūs augalai, iš kurių buvo gaminami drabužiai ir kiti kasdieninio gyvenimo reikmenys.

Jonas Lasickis savo XVII a. veikale „Apie žemaičių, kitų sarmatų bei netikrų krikščionių dievus“ išsamiai aprašė Vaižganto garbinimo apeigą. Po derliaus nuėmimo, pati aukščiausia mergina dalyvaudavo rituale, stovėdama ant kėdės viena koja, laikydama paplotėlius (vadinamus sikėmis) ir atlikdama apeigas su alaus ąsočiu bei liepos ar guobos karna. Ši mergina iškeldavo kairėje rankoje karną, simbolizuojančią gamtos jėgą, o dešinėje rankoje laikė alaus ąsotį. Apeigos metu ji kalbėjo dievui Vaižgantui, prašydama išauginti aukštus linus, kokia ji pati buvo aukšta, ir apsaugoti nuo nepritekliaus, simbolizuojamo nuogumu.

Ritualas buvo vertinamas kaip pranašystė dėl būsimo derliaus: jei mergina sugebėdavo tvirtai stovėti, tikėta, kad kitais metais linų derlius bus geras, o jei ji nugriūdavo, derliaus sėkmė būdavo abejojama. Be šios apeigos, vėlesni šaltiniai mini, kad Vaižgantui buvo aukojami ėriukai ar gaidžiai, o žmonės atlikdavo jam skirtas ritualines aukas, tikėdamiesi dievybės globos ir pagalbos auginant linus.

Vaižganto garbinimas atskleidžia senovės lietuvių tikėjimą, kad linų ir kanapių derlius tiesiogiai priklauso nuo dieviškos globos. Linai buvo ne tik svarbus ūkio produktas, bet ir simbolizavo gerovę bei klestėjimą. Todėl Vaižgantas buvo laikomas svarbia dievybe, kurios globos buvo siekiama per šventines apeigas ir aukas.

Vaižgantas buvo svarbi linų ir kanapių dievybė senovės lietuvių mitologijoje, globojanti augalų augimą ir užtikrinanti jų sėkmingą derlių. Jo garbinimas buvo atliekamas per ypatingas ritualines apeigas, kurios ne tik pagerbdavo dievybę, bet ir simboliškai pranašaudavo derliaus sėkmę.