Kolera – senovės lietuvių mitologijoje buvo epideminės ligos deivė, glaudžiai susijusi su Maru, dar kitaip vadinama „juodai apsirėdžiusi ponia“. Ji buvo viena iš baisiausių mirties ir ligų deivių, važinėjanti karieta, kurią traukė keturi juodi žirgai. Kartu su Maru, Kolera kėlė siaubą kaimuose, ir žmonės ją apibūdindavo kaip didžiulę moterį, apsirengusią nuplyšusiais drabužiais, kuri ne tik buvo atgrasi išvaizda, bet ir smirdėjo, kas dar labiau sustiprino baimę.
Lietuvių sakmėse Kolera dažnai minima kaip „baisiai didelė boba“, kuri kartais keliaudavo raita, ieškodama savo aukų. Nepaisant jos grėsmingos išvaizdos ir reputacijos, ji nebuvo visiškai negailestinga. Tikėta, kad jei žmogus sutikęs Kolerą parodys jai kelią ar kitaip padės, ji gali pasigailėti to žmogaus ar net viso jo kaimo. Ši detalė parodo, kad, nors Kolera buvo mirtina deivė, vis dėlto buvo galimybė ją permaldauti geranoriškumu.
Kaimo bendruomenės, bandydamos apsiginti nuo Koleros, imdavosi įvairių apsaugos priemonių. Ties kaimo ribomis jie kūrendavo laužus, tikėdamiesi, kad ugnis sulaikys deivę ir neleis jai įžengti į gyvenvietę. Taip pat buvo statomi kryžiai, siekiant apsaugos nuo Koleros ir kitų ligų deivių. Šie ritualai ir simboliniai veiksmai rodo senovės lietuvių tikėjimą, kad ligų ir nelaimių dvasios gali būti sustabdytos tam tikrais apsaugos ženklais ar veiksmais.
Kolera buvo laikoma Maro palydove, tačiau savo išvaizda ir elgesiu ji išsiskyrė kaip dar baisesnė. Ji buvo vaizduojama kaip bjauresnė nei Maro deivės, o jos atstumianti išvaizda sustiprino jos, kaip epidemijų skleidėjos, įvaizdį. Tuo tarpu Maras buvo labiau simbolizuojamas kaip greitai smogiantis mirtinas ligos nešėjas. Nepaisant to, Kolera turėjo vieną išskirtinį bruožą: ji galėjo pasigailėti to, kas jai padės, o tai suteikdavo viltį išsigelbėti.
Kolera senovės lietuvių mitologijoje buvo viena baisiausių ligų deivių, kelianti siaubą dėl savo išvaizdos ir grėsmingų kelionių po kaimus. Jos artimas ryšys su Maru pabrėžia šių dievybių vaidmenį plintant epidemijoms. Koleros mitologija atspindi senovės žmonių baimę ir kovą su ligomis, kartu suteikdama viltį, kad tinkamas elgesys ar apsaugos priemonės gali padėti išvengti mirtinos ligos.