Lietuvonis (arba Lytuvonis) – senovės lietuvių mitologijoje buvo dievas, atsakingas už lietų ir jo teikimą. Ši dievybė galėjo būti susijusi su vandens ciklu, žemės vaisingumu ir derliaus augimu, nes lietus buvo būtinas žemdirbystei ir gamtos derėjimui. Lietuvonis buvo laikomas svarbia dievybe, ypač žemdirbių visuomenėse, kuriose lietaus gausa tiesiogiai lėmė derliaus sėkmę.
Pasak istorinių šaltinių, Lietuvonis gali būti Perkūno eufemizmas. Perkūnas buvo svarbiausias dievas lietuvių mitologijoje, valdęs audras, griaustinius ir lietų, tad Lietuvonis galėjo būti naudojamas kaip švelnesnis Perkūno įvardijimas, ypač kai reikėdavo paprašyti lietaus be griaustinio ar audros. Šis vardas pirmą kartą paminėtas 1582 m. M. Strijkovskio raštuose ir vėliau Danielio Kleino 1666 m. „Geisminyne“, kur jis įtrauktas į sąrašą dievų, kuriuos senovės lietuviai garbino.
Lietuvonis, kaip lietaus dievas, buvo svarbus gamtos ciklų ir žemės derlingumo kontekste. Jo garbinimas galėjo būti susijęs su prašymais užtikrinti palankų lietų žemės darbams. Lietaus dievo funkcijos buvo neatsiejamos nuo kitų gamtos dievų, kurie valdė žemės vaisingumą, orus ir derlių. Lietuvonis galėjo būti šaukiamas per sausrą, siekiant užtikrinti, kad lietus išgelbėtų pasėlius.
Kadangi Perkūnas taip pat buvo atsakingas už audras ir lietų, Lietuvonio įvaizdis galėjo išsivystyti kaip dievybė, valdanti švelnesnes lietaus formas, ne tokias audringas kaip Perkūno griaustinis. Tai gali paaiškinti, kodėl Lietuvonis minimas kaip galimas Perkūno eufemizmas.
Lietuvonis lietuvių mitologijoje buvo lietaus dievas, susijęs su žemės derlingumu ir orų ciklais. Nors jis galėjo būti laikomas atskira dievybe, tikėtina, kad jis taip pat buvo Perkūno eufemizmas, naudojamas kai reikėjo prašyti lietaus be audros.