LAIŠKO ĮŽANGA
1Kreipimasis 1Paulius, pašauktas apaštalu ne žmonių ir ne per žmogų, bet paties Jėzaus Kristaus ir jį prikėlusio iš numirusių Dievo Tėvo, 2ir visi su manimi esantys broliai – Galatijos bendrijoms. 3Malonė ir ramybė jums nuo Dievo, mūsų Tėvo, ir Viešpaties Jėzaus Kristaus, 4kuris atidavė save už mūsų nuodėmes, kad nuo dabartinio blogo amžiaus išgelbėtų mus pagal mūsų Dievo ir Tėvo valią. 5Jam šlovė per amžių amžius! Amen.
Įspėjimas 6Aš stebiuosi, kad jūs nuo to, kuris pašaukė jus Kristaus malone, taip greitai persimetate prie kitos evangelijos, – 7nors iš tikro kitos nėra, o yra tik jus klaidinantys žmonės, kurie nori iškreipti Kristaus Evangeliją. 8Bet nors ir mes patys ar angelas iš dangaus imtų jums skelbti kitokią evangeliją, negu esame jums paskelbę, – tebūnie prakeiktas! 9Kaip anksčiau sakėme, taip dabar sakau dar kartą: jei kas jums skelbia kitokią evangeliją, negu esate priėmę, – tebūnie prakeiktas!
10Ar aš ieškau žmonių palankumo, ar Dievo? Gal stengiuosi įtikti žmonėms? Norėdamas patikti žmonėms, nebebūčiau Kristaus tarnas.
PAULIAUS APOLOGIJA
Dieviškas pašaukimas 11Aš sakau jums, broliai, kad mano paskelbtoji Evangelija nėra iš žmonių. 12Aš neperėmiau jos iš žmogaus ir nebuvau jos išmokytas, bet gavau Jėzaus Kristaus apreiškimu. 13Jūs, be abejo, esate girdėję, kaip aš kadaise elgiausi, būdamas žydų tikėjimo; kaip be saiko persekiojau Dievo Bažnyčią ir mėginau ją sugriauti; 14kaip žydų tikėjimu buvau pranokęs daugelį bendraamžių savo tautiečių, itin uoliai gindamas savo protėvių papročius.
15Kai tas, kuris mane pasirinko dar esantį įsčiose ir pašaukė savo malone, panorėjo 16apreikšti manyje savo Sūnų, kad paskelbčiau Evangeliją pagonims, neskubėjau tartis su kūnu ir krauju 17ir nenuvykau į Jeruzalę pas anksčiau už mane pašauktus apaštalus, bet iškeliavau į Arabiją ir tada vėl grįžau į Damaską. 18Vėliau, po trejų metų, nukeliavau į Jeruzalę susipažinti su Kefu ir pasilikau pas jį penkiolika dienų. 19Kitų apaštalų man neteko pamatyti, tiktai Viešpaties brolį Jokūbą. 20Ką jums rašau, tvirtinu Dievo akivaizdoje, jog nemeluoju. 21Paskui išvykau į Sirijos ir Kilikijos sritis. 22Aš buvau iš veido nepažįstamas Kristaus bendrijoms Judėjoje. 23Jos buvo tik girdėjusios: tas, kuris mus kitados persekiojo, dabar skelbia Evangelijos tikėjimą, kurį kadaise griovė. 24Ir jos šlovino Dievą dėl manęs.
2Jeruzalės bendruomenė 1Paskui, po keturiolikos metų, vėl nuvykau į Jeruzalę kartu su Barnabu, pasiėmęs ir Titą. 2Nuvykau apreiškimo paskatintas, ir jiems išdėsčiau Evangeliją, kurią skelbiu pagonims, atskirai išsiaiškindamas su įžymesniais asmenimis, kad kartais nebėgčiau ar nebūčiau bėgęs veltui. 3Jie nevertė apsipjaustyti nė mano palydovo Tito, kuris buvo graikas. 4Tačiau įsibrovėliams, netikriems broliams, tykojusiems pagrobti mūsų laisvę, kurią mes turime Kristuje Jėzuje, ir norėjusiems mus pavergti, – 5jiems mes nė valandėlei nepasidavėme, kad Evangelijos tiesa pasiliktų su jumis. 6O dėl įžymesniųjų asmenų, – kokie jie buvo kadaise, man nesvarbu, nes Dievas nėra žmonėms šališkas, – man įžymesnieji asmenys nieko nepridėjo. 7Atvirkščiai, jie įsitikino, jog man patikėta skelbti Evangeliją pagonims kaip Petrui žydams, 8nes tas pats, kuris paskyrė Petrą apipjaustytųjų apaštalu, paskyrė mane pagonių apaštalu. 9Pripažindami man suteiktą malonę, Jokūbas, Kefas ir Jonas, laikomi šulais, padavė man ir Barnabui dešines draugystės ženklan, kad mes eitume pas pagonis, o jie – pas žydus; 10tik turėjome prisiminti jų vargšus, – o aš ir stengiausi tai daryti.
Petras ir Paulius Antiochijoje 11Kai Kefas atvyko į Antiochiją, aš jam pasipriešinau į akis, nes jis buvo nusižengęs. 12Mat prieš atvykstant kai kuriems nuo Jokūbo, jis valgydavo su pagonimis; bet kai tie atvyko, jis atsitraukė ir ėmė jų vengti, bijodamas apipjaustytųjų. 13Kartu su juo veidmainiavo ir kiti žydai, net Barnabas pasidavė jų veidmainystei. 14Pamatęs, kad jie nukrypsta nuo Evangelijos tiesos, aš pasakiau Kefui visų akivaizdoje: “Jei tu, būdamas žydas, gyveni pagoniškai, o ne žydiškai, tai kodėl verti pagonis laikytis žydų papročių?”
Pauliaus Evangelijos santrauka 15Nors mes gimimo žydai ir ne pagonių kilmės nusidėjėliai, 16tačiau žinome, jog žmogus nuteisinamas ne įstatymo darbais, bet tik tikėjimu į Jėzų Kristų. Taigi mes įtikėjome Kristų Jėzų, kad būtume nuteisinti Kristaus tikėjimu, o ne įstatymo darbais; nes įstatymo darbais nebus nuteisintas nė vienas žmogus. 17Ieškant mums nuteisinimo Kristuje, paaiškėjo, kad patys esame nusidėjėliai. Ar dėl to Kristus yra nuodėmės tarnas? Nieku būdu! 18Bet jeigu aš vėl atstatau, ką buvau išgriovęs, tai pasirodau esąs nusikaltėlis. 19Aš įstatymu numiriau įstatymui, kad gyvenčiau Dievui. Esu nukryžiuotas kartu su Kristumi. 20Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus. Dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane. 21Aš neatmetu Dievo malonės, nes jei teisumas įgyjamas įstatymu, tuomet Kristus numirė veltui.
IŠGANYMO DOKTRINA
3Nuteisinimas tikėjimu 1O neprotingi galatai! Kas apkerėjo jus, kuriems akivaizdžiai buvo nupieštas nukryžiuotasis Jėzus Kristus? 2Noriu jus paklausti tiktai vieno dalyko: ar jūs gavote Dvasią įstatymo darbais, ar paklusdami tikėjimo skelbimui? 3Nejaugi jūs tokie neprotingi, kad, pradėję Dvasia, dabar užbaigsite kūnu? 4Argi tiek daug esate iškentėję veltui? O, iš tiesų būtų veltui!.. 5Ar tas, kuris jums teikia Dvasią ir pas jus daro stebuklus, tai daro dėl jūsų įstatymo darbų, ar dėl jūsų klusnumo tikėjimui?
6Taip Abraomas patikėjo Dievu, ir tai jam buvo įskaityta teisumu. 7Taigi supraskite, kad Abraomo vaikai yra tie, kurie tiki. 8Ir Raštas, numatydamas, kad Dievas tikėjimu nuteisina pagonis, iš anksto paskelbė Abraomui gerą naujieną: Tavyje bus palaimintos visos tautos. 9Taip tikintys žmonės susilaukia palaiminimo kartu su tikinčiuoju Abraomu.
Įstatymo prakeikimas 10Visiems, kurie remiasi įstatymo darbais, gresia prakeikimas. Parašyta: Prakeiktas kiekvienas, kas ištikimai nesilaiko visų įstatymo knygoje surašytų nuostatų ir jų nevykdo. 11Kad įstatymu niekas nenuteisinamas Dievo akyse, aišku, nes teisusis gyvens tikėjimu. 12O įstatymas nėra kilęs iš tikėjimo, nes kas juos vykdo, tas gyvens jais. 13Kristus mus atpirko iš įstatymo prakeikimo, tapdamas už mus prakeikimu, nes parašyta: Prakeiktas kiekvienas, kuris kybo ant medžio. 14Šitaip per Jėzų Kristų pagonims atiteko Abraomo palaiminimas, ir mes tikėjimu gavome pažadėtąją Dvasią.
Įstatymas nepanaikino pažadų 15Broliai, aš kalbu, kaip įprasta žmonėse: net žmogaus teisėto testamento niekas negali atmesti ar papildyti! 16Pažadai buvo duoti Abraomui ir jo palikuoniui. Nėra pasakyta “ir palikuonims”, ne daugiskaita, bet kaip apie vieną: ir tavo palikuoniui, tai yra Kristui. 17Aš noriu pasakyti: Dievo patvirtinto testamento negali panaikinti po keturių šimtų trisdešimties metų atsiradęs įstatymas, ir jis negali pažado paversti niekais. 18Jei paveldėjimas būtų iš įstatymo, tai negalėtų būti iš pažado. O Dievas dovanojo Abraomui malonę dėl pažado.
Laikinas Įstatymo pobūdis 19Tad kam gi reikalingas įstatymas? Jis buvo pridėtas dėl nusižengimų, kol ateis palikuonis, kuriam buvo skirtas pažadas; įstatymas buvo angelų įsakytas per tarpininką. 20Tarpininko nebūna, kur yra vienas, o Dievas tėra vienas. 21Tad gal įstatymas priešingas Dievo pažadams? Anaiptol! Jei būtų duotas įstatymas, galintis teikti gyvybę, tai iš tikrųjų teisumas eitų iš įstatymo. 22Bet Raštas viską apjuosė nuodėme, kad pažadas dėl tikėjimo į Jėzų Kristų tektų tiems, kurie tiki.
Tikėjimo laikai 23Prieš ateinant tikėjimui, mes buvome įstatymo galia įkalinti, kad lauktume apsireiškiant tikėjimo. 24Taigi įstatymas buvo mūsų auklėtojas, vedęs į Kristų, kad mes būtume tikėjimu nuteisinti. 25Tikėjimui atėjus, mes jau nesame auklėtojo globoje. 26Juk jūs visi tikėjimu esate Dievo vaikai Kristuje Jėzuje. 27Ir visi, kurie esate pakrikštyti Kristuje, apsivilkote Kristumi. 28Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje! 29O jei priklausote Kristui, tai esate ir Abraomo palikuonys bei paveldėtojai pagal pažadą.
4Dievo vaikų dalia 1Dar pasakysiu: kol paveldėtojas nepilnametis, jis niekuo nesiskiria nuo vergo, nors yra visa ko šeimininkas; 2jis esti globėjų ir prievaizdų valdžioje iki tėvo nustatyto meto. 3Taip buvo ir su mumis: kol buvome nepilnamečiai, turėjome vergauti pasaulio pradmenims. 4Bet, atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters, pavaldų įstatymui, 5kad atpirktų esančius įstatymo valdžioje ir kad mes įgytume įvaikystę. 6O kadangi esate įvaikiai, Dievas atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: “Aba, Tėve!” 7Taigi tu jau nebe vergas, bet įvaikis; o jeigu įvaikis, tai Dievo valia ir paveldėtojas.
8Kitados, dar nepažindami Dievo, jūs vergavote dievams, kurie iš tikro jokie dievai. 9Bet dabar, pažinę Dievą arba, geriau sakant, Dievo pažinti, – kaipgi jūs galite grįžti prie menkų ir vargingų pradmenų, kuriems ir vėl norite vergauti?! 10Jūs laikotės dienų, mėnesių, laikotarpių, metų… 11Aš tikrai baiminuosi dėl jūsų: kad kartais nebūčiau veltui triūsęs jūsų labui.
Asmeniški įspėjimai 12Tapkite tokie kaip aš, nes ir aš esu tapęs toks kaip jūs. Maldauju jus, broliai! Jūs nesate manęs įžeidę. 13Jūs žinote, kad pirmą kartą jums paskelbiau Evangeliją sirgdamas. 14Mano kūno negalė buvo jums išmėginimas, bet jūs jo nepaniekinote ir neatmetėte, o mane priėmėte kaip Dievo pasiuntinį, kaip patį Kristų Jėzų. 15Kurgi dabar tas jūsų džiaugsmingasis priėmimas? Juk aš galiu paliudyti, kad įmanydami jūs būtumėte išsilupę akis ir atidavę man. 16Nejau tapau jūsų priešu, kalbėdamas jums tiesą?!
17Anie jus vilioja ne kilniais sumetimais. Jie norėtų jus atitraukti, kad prisirištumėte prie jų. 18Gražu patirti taurų prisirišimą visada, o ne vien kai esu pas jus, 19mano vaikeliai, kuriuos aš ir vėl su skausmu gimdau, kol jumyse išryškės Kristaus atvaizdas. 20Aš norėčiau būti dabar pas jus, kad žinočiau, kaip prabilti, nes neišmanau, ką man su jumis daryti.
Du testamentai: Hagara ir Sara 21Pasakykite man jūs, norintys būti įstatymo valdžioje, ar negirdite įstatymo? 22Juk parašyta, kad Abraomas turėjo du sūnus: vieną iš vergės, o kitą iš laisvosios. 23Bet vergės sūnus buvo gimęs pagal kūną, o laisvosios – pagal pažadą. 24Tai pasakyta perkeltine prasme: tiedvi moterys – tai dvi Sandoros. Viena prie Sinajaus kalno sudaryta, gimdanti vergystei: ją reiškia Hagara. 25Hagara – tai Sinajaus kalnas Arabijoje; ji atitinka dabartinę Jeruzalę, nes šioji vergauja su savo vaikais. 26Bet aukštybių Jeruzalė laisva, ir ji yra mūsų motina, 27nes parašyta:
Pralinksmėk, nevaisingoji, kuri negimdei!
Šūkauk ir džiūgauk, nepažinusi kentėjimų!
Nes apleistoji turi daug vaikų,
daugiau negu turinčioji vyrą.
28Jūs, broliai, esate pažado vaikai nelyginant Izaokas. 29Bet kaip tada gimusis pagal kūną persekiojo gimusį pagal dvasią, taip ir dabar. 30O ką gi sako Raštas? – Išvaryk vergę ir jos sūnų, nes vergės sūnus negaus palikimo kartu su laisvosios sūnumi. 31Štai kodėl, broliai, mes nesame vergės vaikai, bet laisvosios.
PAMOKYMAI
5Krikščioniškoji laisvė 1Kristus mus išvadavo, kad būtume laisvi. Tad stovėkite tvirtai ir nesiduokite vėl įkinkomi į vergystės jungą!
2Štai aš, Paulius, sakau jums: jeigu leisitės apipjaustomi, Kristus jums nebebus naudingas. 3Aš pakartotinai įspėju kiekvieną, kuris leidžiasi apipjaustomas: jis tampa įpareigotas laikytis viso įstatymo. 4Jūs, ieškantys nuteisinimo įstatyme, atsiskyrėte nuo Kristaus, praradote malonę. 5O mes, Dvasios vedami, iš tikėjimo laukiame ir tikimės nuteisinimo. 6Juk Kristuje Jėzuje nieko nereiškia nei apipjaustymas, nei neapipjaustymas, o vien tikėjimas, kuris veikia meile.
7Jūs taip gražiai bėgote! Kas gi jums sukliudė laikytis tiesos? 8Ne tasai, kuris jus šaukia, šitaip prikalbėjo. 9Truputis raugo įraugina visą maišymą. 10Aš pasitikiu jumis Viešpatyje, kad nepriimsite kitokių pažiūrų; o jūsų drumstėjas, kad ir kas jis būtų, susilauks pasmerkimo. 11Jei aš, broliai, iki šiol skelbiu apipjaustymą, tai kodėl gi esu persekiojamas? Juk tuomet kryžiaus papiktinimas būtų pašalintas. 12O kad jūsų kurstytojai visiškai nusipjautų!
Laisvė ir meilė 13Iš tiesų, broliai, jūs esate pašaukti laisvei! Tiktai dėl šios laisvės nepataikaukite kūnui, bet stenkitės vieni kitiems su meile tarnauti. 14Juk visas įstatymas telpa viename sakinyje: Mylėk savo artimą kaip save patį. 15Bet jeigu jūs vienas kitą kremtate ir ėdate, žiūrėkite, kad nebūtumėte vienas kito praryti!
16Aš sakau: gyvenkite Dvasia, ir jūs nepasiduosite kūno geismams. 17Mat kūno geismai priešingi dvasiai, o dvasios – kūnui; jie vienas kitam priešingi, todėl jūs nedarote, kaip norėtumėte. 18Bet jei leidžiatės Dvasios vadovaujami, jūs nebesate įstatymo valdžioje. 19Kūno darbai gerai žinomi – tai ištvirkavimas, netyrumas, gašlavimas, 20stabmeldystė, burtininkavimas, priešiškumas, nesantaika, pavyduliavimas, piktumai, vaidai, nesutarimai, susiskaldymai, 21pavydai, girtavimai, apsirijimai ir panašūs dalykai. Aš jus įspėju, kaip jau esu įspėjęs, jog tie, kurie taip daro, nepaveldės Dievo karalystės.
22Dvasios vaisiai yra meilė, džiaugsmas, taika, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, 23romumas, susivaldymas. Tokiems dalykams nėra įstatymo. 24Kurie yra Kristaus Jėzaus, tie nukryžiavo savo kūnus su aistromis ir geismais.
25Jei gyvename Dvasia, tai ir elkimės pagal Dvasią. 26Nesivaikykime tuščios garbės, neerzinkime vieni kitų, nepavydėkime vieni kitiems!
6Paskatinimai bendruomenei 1Broliai, jei kurį žmogų ištiktų nelaimė nusidėti, jūs, dvasios žmonės, pamokykite tokį romiai. Bet žiūrėk, kad ir pats neįpultum į pagundą! 2Nešiokite vieni kitų naštas, ir taip įvykdysite Kristaus įstatymą. 3O kas, būdamas niekas, tariasi esąs kažin kas, tas save apgaudinėja. 4Tegul kiekvienas ištiria savo darbą, ir tuomet galės didžiuotis pats sau, nesilygindamas su kitu, 5nes kiekvienam reikės nešioti savo naštą.
6Kas mokomas žodžio, tegul dalijasi savo gėrybėmis su mokytoju.
7Neapsigaukite! Dievas nesiduoda išjuokiamas. Ką žmogus sėja, tai ir pjaus. 8Kas sėja savo kūnui, tas iš kūno pjaus pražūtį, o kas sėja dvasiai, tas iš dvasios pjaus amžinąjį gyvenimą. 9Nepailskime daryti gera; jei neaptingsime, savo metu pjausime derlių! 10Tad, kol turime laiko, darykime gera visiems, o ypač tikėjimo namiškiams.
LAIŠKO PABAIGA 11Žiūrėkite, kokiomis didelėmis raidėmis jums rašau savo ranka…
12Žmonės, kurie nori įsigyti gerą vardą išoriniais dalykais, verčia jus apsipjaustyti, kad jiems netektų būti persekiojamiems dėl Kristaus kryžiaus. 13Bet ir apipjaustymo šalininkai patys nesilaiko įstatymo, o tenori jūsų apipjaustymo, kad galėtų pasigirti jūsų kūnu. 14Bet aš niekuo nesigirsiu, nebent mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiumi, dėl kurio pasaulis man yra nukryžiuotas ir aš – pasauliui. 15Juk nieko nereiškia nei apipjaustymas, nei neapipjaustymas, bet vien tik naujas kūrinys. 16Visiems, kurie laikysis šios taisyklės, teateinie jiems ramybė ir pasigailėjimas; taip pat ir Dievo Izraeliui!
17O nuo šiol tegu niekas manęs nebevargina, nes savo kūne nešioju Jėzaus žymes.
18Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė tebūnie, broliai, su jūsų dvasia! Amen.