Iš pirmo žvilgsnio septintas ir dešimtas įsakymai gali atrodyti labai panašūs, nes abu liečia žmogaus santykį su kito asmens nuosavybe. Tačiau jų esmė ir tikslai yra gana skirtingi, o tai atskleidžia platesnę Dievo įsakymų prasmę, kreipiančią ne tik į išorinius veiksmus, bet ir į žmogaus širdį bei dvasinę būseną.
Septintas ir dešimtas Dievo įsakymai išreiškia skirtingus moralės principus, tačiau abu kreipia žmogų į pagarbą kitam ir jo teisėms. Septintas įsakymas – „Nevok“ – pabrėžia teisingumą ir artimo nuosavybės apsaugą. Jis draudžia bet kokią veiklą, kuria kėsinamasi į kito asmens turtą. Tai susiję ne tik su tiesioginiu turto pasisavinimu, bet ir su apgaule, sukčiavimu ar neteisingumu, kuris pažeidžia artimo teisę į sąžiningai uždirbtą pragyvenimą. Šis įsakymas skatina ne tik susilaikymą nuo neleistinų veiksmų, bet ir teisingą požiūrį į artimo turtą, gerbiant jo pastangas ir teisę jį turėti.
Dešimtas įsakymas – „Negeisk savo artimo turto“ – paliečia vidines žmogaus nuostatas, nukreipdamas dėmesį į širdies ketinimus ir troškimus. Jis moko apie pagundą geisti to, kas nepriklauso, ir perspėja, jog toks troškimas gali būti nuodėmės pradžia. Dešimtas įsakymas kreipia dėmesį ne tik į veiksmus, bet ir į mintis, atskleidžiant, jog vidinis žmogaus gyvenimas yra tiek pat svarbus kaip ir išoriniai veiksmai. Apaštalas Paulius Laiške romiečiams rašo: „Aš nebūčiau pažinęs geismo, jei Įstatymas nebūtų pasakęs: Negeisk“ (Rom 7, 7). Tai parodo, kad šis įsakymas ragina žmogų pažinti savo širdį ir ją tvarkyti, kad troškimai nesukeltų neteisingų veiksmų.
Septintas įsakymas labiau orientuotas į išorinius veiksmus, kuriais tiesiogiai pažeidžiamos kito žmogaus teisės. Tuo tarpu dešimtas įsakymas skatina savistabą ir vidinį apsivalymą nuo netvarkingų troškimų. Jie abu susiję su žmogaus santykiu su artimu, tačiau vienas pabrėžia išorinį veiksmą, o kitas – vidinį polinkį, kuris gali lemti veiksmą. Šv. Augustinas savo darbuose aiškino, kad žmogaus nuodėmės šaknys glūdi ne tik veiksmuose, bet ir mintyse. Jis pabrėžė, jog būtina apvalyti širdį, nes iš jos kyla ir geri, ir blogi ketinimai.
Šie įsakymai taip pat moko apie pasitenkinimą tuo, kas yra duota, ir dėkingumą Dievui. Jie kviečia pasitikėti Dievo valia ir priimti gyvenimo aplinkybes be pavydo ar nepasitenkinimo. Tokia nuostata leidžia kurti bendruomenėje teisingus ir taikius santykius. Panašiai Šv. Jonas Auksaburnis mokė, kad tikra ramybė ir dvasinis pasitenkinimas kyla ne iš turto gausos, bet iš širdies ramybės ir teisingo požiūrio į tai, kas priklauso kitiems.
Dievo įsakymai nėra tik taisyklių rinkinys, skirtas žmogaus veiksmams kontroliuoti. Jie atskleidžia Dievo norą, kad žmogus gyventų laisvėje ir tiesoje, gerbdamas save, artimą ir Kūrėją. Septintas ir dešimtas įsakymai parodo, kaip išoriniai veiksmai ir vidiniai troškimai tarpusavyje susiję ir kaip abu yra svarbūs dvasiniame gyvenime. Jie primena, jog tikrosios nuodėmės šaknys kyla iš širdies, todėl nuolat būtina stengtis ją apvalyti ir tobulinti. Tokiu būdu įsakymai tampa ne tik draudimais, bet ir kvietimu augti meilėje bei tiesoje.