Kūno paslaptį šlovingą Pange, lingua, gloriosi

Kūno paslaptį šlovingą (Pange, lingua, gloriosi) yra senovinis himnas, kuris skiriamas Eucharistijos sakramentui ir apmąsto Paskutinę Vakarienę. Jis yra ypač svarbus Didžiojo Ketvirtadienio ir Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmės (Kūno ir Kraujo šventės) liturgijose. Himnas dažnai giedamas per Valandų liturgiją ir adoracijas, o eucharistinis palaiminimas paprastai pradedamas paskutiniaisiais šio himno posmais.

Kūno paslaptį šlovingą,
taurę Kraujo prakilnaus
skelbia himnas iškilmingas,
skirtas aukai iš dangaus –
tam, kurio mirtis siaubinga
žemės nuodėmes nuplaus.

Tėvo siųstas mums, atėjęs
iš Mergelės nekaltos,
išganingą žodį sėjo
žemės klystančios keliuos,
tik kelionė jo artėjo
prie slaptingos pabaigos.

Paskutinę vakarienę
su bičiuliais artimais
pagal nuostatą kiekvieną
atšvenčia ištikimai
ir po to save kaip duoną
teikia mokiniams jisai.

Žodis, tapęs kūnu, ima
sieloms būt maistu nauju.
Kinta duona, kinta vynas –
virsta Kūnu ir Krauju.
Ir vargingas pažinimas
taps tikėjimu gaiviu.

Prieš taip didį Sakramentą
pulkim, galvas lenkdami,
nes jau seną Testamentą
maino įstatai nauji;
tikim paslaptį tą šventą,
Kristaus žodį gerbdami.

Dievui Tėvui Sutvėrėjui
teskamba džiugi giesmė,
Dievui Sūnui Atpirkėjui
iš visos širdies garbė
ir dangaus šviesos Nešėjai –
Dvasiai amžina šlovė! Amen.

  1. Paslapties šlovinimas: Himnas šlovina Eucharistijos sakramentą, ypač dėmesį skirdamas duonai ir vynui, kurie pagal Kristaus žodžius virsta Jo Kūnu ir Krauju.
  2. Istorinė perspektyva: Himnas prisimena Kristaus paskutinę vakarienę su mokiniais ir pabrėžia, kaip ši vakarienė tapo įkūnijimo ir išganymo ženklu.
  3. Naujasis Testamentas: Tekstas kontrastuoja senąjį ir naująjį Testamentus, akcentuodamas naują įstatymą ir paslaptį, kurią atnešė Kristus.
  4. Eucharistijos stebuklas: Himnas kviečia tikinčiuosius pagerbti Eucharistiją su didžią pagarba ir nuolankumu, nes tai yra sakramentas, pakeičiantis senąsias praktikas ir atnešantis naują tikėjimo gilumą.
  5. Garbės ir šlovės išraiška: Himno pabaigoje yra džiugi giesmė Dievui Tėvui, Sūnui ir Šventajai Dvasiai, išreiškianti dėkingumą ir garbę už išganymą ir sakramentus.

Šis himnas atspindi Eucharistijos sakramento gylį ir svarbą krikščioniškoje liturgijoje, kviesdamas tikinčiuosius kontempliuoti ir garbinti Kristaus auką.