Nuo ankstyvųjų laikų krikščionybėje buvo laikomasi požiūrio, kad žmogaus kūnas po mirties turėtų būti palaidotas žemėje, laukiant prisikėlimo dienos. Ši tradicija remiasi Šventojo Rašto mokymu, kuris aiškiai parodo, kad kūnas nėra tik laikinas indas, bet ir Dievo kūrinys, kuris bus atnaujintas per Kristaus pažadėtą prisikėlimą.
Biblijoje dažnai kartojama mintis, kad žmogus yra sukurtas iš žemės dulkių: „Iš dulkių esi kilęs, ir į dulkes sugrįši“ (Pr 3,19). Tai pabrėžia natūralų žmogaus kūno ciklą – jis priklauso žemei ir po mirties sugrįžta į ją.
Tačiau krikščionybėje mirtis nėra pabaiga. Krikščioniško tikėjimo pagrindas yra viltis, kad ateis prisikėlimo diena, kada Dievas atnaujins mirusiuosius: „Juk kaip Adome visi miršta, taip Kristuje visi bus atgaivinti“ (1 Kor 15,22). Tai reiškia, kad kūnas nėra nereikšminga medžiaga – jis turi būti gerbiamas ir saugomas, nes Dievas pažadėjo jį prikelti.
Ankstyvieji krikščionys laikėsi žydų laidojimo papročių ir laidodavo mirusiuosius žemėje arba uolose iškaltose kapavietėse. Pirmieji kankiniai buvo laidojami katakombose, o viduramžiais kapinės dažnai būdavo kuriamos aplink bažnyčias, pabrėžiant bendruomenės vienybę net po mirties.
Iki šiol Katalikų Bažnyčia ir daugelis kitų krikščioniškų konfesijų skatina tradicinį laidojimą žemėje kaip tinkamiausią būdą išreikšti tikėjimą prisikėlimu. Tačiau laikai keičiasi, ir šiandien Bažnyčia leidžia kremavimą, jei jis nėra daromas iš sąmoningo nepritarimo tikėjimui į prisikėlimą.
Svarbiausias krikščioniškos laidojimo tradicijos aspektas yra laukimas Kristaus sugrįžimo ir mirusiųjų prisikėlimo. Tikima, kad per pasaulio pabaigą Dievas pašlovins mirusiuosius, atnaujins jų kūnus ir suteiks jiems amžiną gyvenimą. „Mirtis praryta pergalėje. Kur gi, mirtie, tavo geluonis?“ (1 Kor 15,54-55).
Tad krikščioniškas požiūris į laidojimą nėra vien biologinio kūno grąžinimas į gamtą – tai išpažinimas, kad kūnas nėra bevertis, nes Dievas jį sukūrė ir vieną dieną prikels amžinam gyvenimui.