Kūčios – tai viena svarbiausių ir švenčiausių švenčių Lietuvoje, švenčiama gruodžio 24 dieną, Kalėdų išvakarėse. Tai ypatingas vakaras, kuris simbolizuoja ne tik laukimą Kristaus gimimo, bet ir senovines tradicijas, susijusias su gamtos ciklais, šeimos bendryste bei artėjimu prie naujo metų etapo. Kūčios yra laikas, kai šeima susirenka prie bendro stalo, pasninkauja ir apmąsto praeinančius metus, dvasinius tikslus bei pasiruošimą švęsti Kalėdas – Jėzaus Kristaus gimimą.
Kūčios Lietuvoje turi senas ir gilias tradicijas, kurios per šimtmečius susipynė su krikščioniškąja ir pagoniškąja kultūra. Šventė turi savitų simbolių ir papročių, kurie primena tiek krikščioniškąją tikėjimo esmę, tiek senovines lietuvių tradicijas, susijusias su žemdirbystės ciklais ir gamtos atgimimu.
Vienas pagrindinių Kūčių papročių yra vakarienė, kurioje dalyvauja visa šeima. Tradiciškai Kūčių vakarienė yra pasninko dalis, todėl ant stalo dedami tik augalinės kilmės patiekalai. Lietuvoje yra įprasta, kad Kūčių vakarienę sudaro dvylika patiekalų, kurie simbolizuoja dvylika apaštalų arba dvylika metų mėnesių. Ant stalo dažnai būna įvairūs grūdai, žuvies patiekalai, grybai, medus, obuoliai, kūčiukai su aguonpieniu, o mėsa ar pieno produktai šiame valgiaraštyje paprastai nevartojami.
Dar viena svarbi tradicija – kalėdaičio laužymas. Tai simbolizuoja bendrystę ir artimą ryšį tarp šeimos narių. Kalėdaitis – plona, nesaldi duona, primenanti apie bendrystę su Dievu ir vienas su kitu. Šeimos nariai laužo kalėdaitį, dalinasi juo ir palinki vieni kitiems ramybės, sveikatos bei Dievo palaimos artėjančiais metais. Tai vienas iš sakrališkiausių Kūčių vakarienės momentų.
Kūčių vakarą namai dažnai puošiami šiaudais, o po staltiese dedami šiaudai, kurie primena Kristaus gimimą tvartelyje. Šie šiaudai simbolizuoja ir senovinius žemdirbiškus papročius bei gamtos ciklo stebėjimą. Be to, šiaudų traukimas iš po staltiesės buvo vienas populiariausių Kūčių burtų – ilgiausią šiaudą ištraukęs asmuo tikėdavosi ilgiausio gyvenimo ar sėkmės ateinančiais metais.
Kūčios taip pat yra laikas, kai tradiciškai buvo atliekami įvairūs burtai, susiję su ateities spėjimu. Seniau buvo įprasta burtis ir iš maisto, ir iš gamtos ženklų – šiaudų, vandens, obuolių ar kitų elementų. Jaunos merginos spėdavo, kada ir už ko ištekės, o šeimos spėdavo, kokie bus ateinantys metai – ar sėkmingi, ar sunkūs.
Kūčios yra ne tik šeimos šventė, bet ir ramybės bei susikaupimo metas. Tai laikas, kai pagal tradicijas turėtų būti vengiama triukšmo, linksmybių, o dėmesys sutelkiamas į šeimos santykius, dvasinius apmąstymus ir pasiruošimą Kalėdų džiaugsmui. Kūčių naktis yra ypatingai sakrali, todėl Lietuvoje ji siejama su tikėjimu, kad ši naktis yra ypatinga, kai gamta „sustoja“, o gyvuliai kalba žmonių kalba. Tai magiškas laikas, kuris atspindi susipynusias krikščioniškas ir pagoniškas tradicijas.
Krikščioniškoji Kūčių prasmė yra susijusi su laukimu – ne tik laukimu Kalėdų, bet ir Kristaus atėjimo į pasaulį. Tai yra advento pabaiga, kurios metu tikintieji apmąsto ne tik Jėzaus gimimą prieš 2000 metų, bet ir antrąjį Kristaus atėjimą pabaigos laikais. Tai yra laikas, kai žmonės yra kviečiami susitaikyti su Dievu, atgailauti už nuodėmes ir pasiruošti Kristaus atėjimui.
Biblijoje vienas svarbiausių Kūčių vakarienės akcentų yra Kristaus gimimo laukimas ir su juo susiję pranašystės:
Izaijo knyga 9:6
„Nes mums gimė kūdikis, mums duotas sūnus; ant jo pečių gulsis viešpatavimas, ir jis vadinsis Nuostabusis Patarėjas, Galingasis Dievas, Amžinasis Tėvas, Ramybės Kunigaikštis.“
Luko evangelija 2:11-14
„Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas. Ir štai jums ženklas: rasite kūdikį, suvystytą vystykluose ir paguldytą ėdžiose.“ Staiga prie angelo prisidėjo gausi dangiškoji kareivija, šlovinanti Dievą ir sakanti: „Šlovė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė geros valios žmonėms!“
Kūčios yra ramybės, susikaupimo ir šeimos vienybės metas, kai prisimenama dvasinė Kristaus gimimo prasmė ir švenčiamas laukimas, kuris simbolizuoja ne tik Jėzaus atėjimą į pasaulį, bet ir artėjantį džiaugsmingą Kalėdų rytą.