Ksenofanas iš Kolofono (apie 570–475 m. pr. Kr.) buvo vienas ankstyvųjų graikų filosofų, poetas ir mąstytojas, kritikavęs tradicinį graikų dievų supratimą ir pasiūlęs alternatyvią teologinę perspektyvą. Jis ypač garsus dėl savo kritikos Homero ir Hesiodo kūriniams, kuriuose dievai buvo vaizduojami su žmogiškomis silpnybėmis. Ksenofanas laikomas pirmuoju mąstytoju, kuris iškėlė monoteizmo idėją ir konceptualizavo dievybę kitaip nei tradicinė graikų mitologija.
Vienas svarbiausių jo pastebėjimų apie graikų dievus yra susijęs su antropomorfizmu – dievų tapatinimu su žmonėmis. Jis sakė:
„Etiopai vaizduoja savo dievus juodais ir su plokščiais nosimis, o trakai – savo dievus rudaplaukius ir mėlynakius.“
Šis pastebėjimas reiškė, kad žmonės linkę kurti dievų atvaizdus pagal savo fizinius bruožus ir kultūrinį kontekstą. Ksenofanas kritikavo tokį požiūrį kaip ribotą ir netinkamą. Pasak jo, jei gyvūnai galėtų vaizduoti dievus, arkliai pavaizduotų dievus kaip arklius, o liūtai – kaip liūtus. Tai iliustravo, kad dievų vaizdavimas yra žmonių prasimanymas, o ne objektyvi tikrovė.
Ksenofanas taip pat prieštaravo tam, kaip Homeras ir Hesiodas vaizdavo dievus su žmogiškomis ydomis, tokiomis kaip pavydas, pyktis ar kerštas. Jis rašė:
„Hesiodas ir Homeras priskyrė dievams viską, kas tarp žmonių yra gėdinga ir peiktina – vagystes, svetimavimus ir apgaules.“
Vietoj antropomorfiškų dievų, Ksenofanas siūlė visiškai kitokį požiūrį į dievybę. Jo teologinė vizija pabrėžė dievo vienybę ir transcendentiškumą. Jis sakė:
„Vienas Dievas yra tarp dievų ir žmonių didžiausias, nei išvaizda, nei mintimi panašus į žmones.“
Šis vienas Dievas nėra žmogaus pavidalo ir yra tobulas, nekintantis, viską valdo savo protu ir galia. Ksenofano monoteizmo samprata iškėlė dievybės sąvoką į aukštesnį, universalesnį lygmenį, kuris atmetė graikų politeizmo apribojimus.
Taip pat Ksenofanas buvo filosofas, kuris dievybę suvokė kaip visur esantį principą. Jis manė, kad dievas nei juda, nei keliauja, nes yra visur tuo pačiu metu:
„Jis visada išlieka toje pačioje vietoje, niekur nepersikeldamas, nei tinka jam judėti. Bet be pastangų, savo protu, jis viską valdo.“
Ksenofano idėjos buvo revoliucinės savo laikmečiu, nes jos atmetė įprastinį mitologinį pasaulėvaizdį ir padėjo pagrindą vėlesniam racionaliam, filosofiniam teologijos supratimui. Nors jo mintys sulaukė atgarsio filosofijoje, jos neatitiko vyraujančių religinių tradicijų ir todėl nebuvo plačiai pripažintos jo laikais. Tačiau jo kritika ir monoteistinės idėjos turėjo didelės įtakos vėlesniems filosofams, tokiems kaip Platonas ir Aristotelis.