1. Kryžiau šventas, visų medžių
tu tik vienas pažiba,
neišželdins girios brandžios
kito tokio niekada!
Saldus medis, vinys saldžios,
keliama saldi našta.
2. Jėzaus pergalę šlovingą,
giesmę Kryžiui įstabiam
ir išganymą džiaugsmingą
žemėje visiems laikams
šitas himnas iškilmingas
skelbia nuodėmės vaikams.
3. Dar tuomet, kai rojaus dangų
nutvieskė žaibai pirmi,
kai rūsti šalna pakando
laimės pumpurą anksti,
gint nuo piktojo žabangų
Dievas skyrė medį šį.
4. Ir žiedų žiedais pražydo
Kryžiaus medis prakilnus, –
veltui pragaro galybės
amžiais siautėjo pas mus, –
užmezgė vaisius gyvybės
rojaus medis įstabus.
5. Pagaliau laikų pilnybė
švinta amžių glūdumoj,
ir nauja žvaigždė, sužibus
virš Betliejaus tamsumoj,
skelbia dievišką didybę
mažo Kūdikio raudoj.
6. Verkia Kūdikis tvartely,
žemėj pradeda vargus,
vysto Motina vaikelį,
riša sąnarius gležnus,
vykdyt savo Tėvo valios
žengia dieviškas Sūnus.
7. Bėga metai, ir subrendęs
Kryžiaus sostan žengia jis,
tik ne rankos glosto švelnios –
kala Jėzų vinimis;
vai priimki, medi brangus,
naštą brangią apkabink!
8. Erškėčių spygliai susmigo,
sunkiasi lašai juodi,
mintys sielvarto apniko,
dega žaizdos ugnimi;
ak, kokia versmė ištryško
plauti nuodėmėms žmonių!
9. Kietas medi, lenk viršūnę,
pumpurais minkštais žydėk,
skaistų Sutvėrėjo kūną
švelniai lapais glamonėk;
ir dangaus kilniausią auką
medžio širdimi apglėbk!
10. Jokioj girioj neišaugs jau
kitas medis toks kilnus,
vertas Viešpatį priglausti
ir išgelbėt mus visus…
Tave vieną krauju prausė
Avinėlis nuostabus.
11. Tebūnie šlovė Trejybėj
Dievui amžinai vienam, –
Tėvo ir Sūnaus galybei,
ir Ramintojui šventam;
amžiais jiems garbė teaidi
žemėj ir danguj aukštam.
Šis himnas yra iškilmingas ir gilus, kalbantis apie Kryžių kaip dievišką simbolį, kuris buvo apdovanotas ypatingu statusu tarp medžių. Jame pabrėžiama, kad Kryžius, nors ir paprastas medžio gabalas, turi išskirtinę reikšmę dėl Jėzaus atpirkimo per Kančias ir Mirtį.
Pirmoje dalyje Kryžius apibūdinamas kaip ypatingas medis, kuris nebus pakartotas ir kuris turi didelę reikšmę. Antra dalis džiaugiasi Jėzaus pergalę ir skelbia Kryžiaus šlovę. Trečioje dalyje atskleidžiama, kaip Kryžius buvo numatytas kaip išgelbėjimo simbolis nuo senų laikų, dar prieš pirmąjį nuodėmės atsiradimą. Ketvirta dalis pabrėžia, kaip Kryžiaus medis tapo gyvybės šaltiniu ir sušvelnino pragaro jėgų siautėjimą.
Penktoje dalyje kalbama apie Jėzaus gimimą ir kaip tai buvo ženklinta naujos žvaigždės pasirodymu virš Betliejaus. Šeštoje dalyje pasakojama apie Kūdikio Jėzaus vargus ir Motinos rūpestį, kuris vykdė Dievo valią. Septintoje dalyje pabrėžiama Kryžiaus kančia, kurią Jėzus patyrė, ir kvietimas jį priimti su pagarba. Aštuntoje dalyje atskleidžiama, kaip Kryžiaus kančia tapo išganymo šaltiniu. Devintoje dalyje kviečiama medžio viršūnę nusilenkti ir priimti švelnumą, o dešimtoje dalyje pabrėžiama, kad kito tokio kilnaus medžio nėra ir kad Jėzus buvo krauju prausęs Kryžių. Galiausiai, vienuoliktoje dalyje šlovinama Trejybė, Dievas Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia.