Kristaus krikštas, švenčiamas sausio 7 dieną (kai kuriose tradicijose – sausio 6 ar sekmadienį po sausio 6 dienos), yra viena svarbiausių krikščionių liturginių švenčių, žyminti Jėzaus krikštą Jordano upėje, kurį atliko Jonas Krikštytojas. Ši šventė dažnai užbaigia Kalėdų laikotarpį ir simbolizuoja Jėzaus viešojo tarnavimo pradžią.
Evangelijose pasakojama, kad Jėzus, būdamas apie trisdešimties metų, atėjo į Jordano upę, kur Jonas Krikštytojas krikštijo žmones, kviesdamas juos atsiversti ir pasiruošti Mesijo atėjimui. Jėzus, būdamas be nuodėmės, vis tiek nusprendė priimti krikštą kaip ženklą, kad jis tapatinasi su žmonija ir pradeda savo misiją. Kai Jėzus buvo krikštijamas, danguje pasigirdo Dievo balsas, sakantis: „Tu esi mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi!“ Tuo metu Šventoji Dvasia nusileido ant Jėzaus balandžio pavidalu, taip simbolizuodama, kad Jėzus yra Dievo pateptasis ir pradeda savo viešąją tarnystę.
Kristaus Krikšto šventė turi gilų dvasinį ir teologinį reikšmingumą. Jėzaus krikštas yra svarbus momentas, nes jis žymi Dievo valios išsipildymą ir Jėzaus prisiimtą misiją išgelbėti žmoniją nuo nuodėmės. Ši šventė taip pat pabrėžia Šventosios Trejybės paslaptį – Dievo Tėvo balsą, Sūnaus krikštą ir Šventosios Dvasios nusileidimą. Tai simbolizuoja Jėzaus pašventinimą ir jo, kaip Mesijo, Dievo Sūnaus, apreiškimą pasauliui.
Kai kurių krikščionių tradicijose, ypač Rytų ortodoksų bažnyčiose, Kristaus Krikšto šventė dar vadinama Teofanija, kas reiškia „Dievo apsireiškimas“. Tai ypatinga proga, kai krikščionys švenčia ne tik Jėzaus krikštą, bet ir Dievo pasireiškimą per Jėzų. Teofanijos šventės metu vyksta iškilmingos pamaldos ir vandens šventinimo apeigos, kuriose šventinamas vanduo, simbolizuojantis Jėzaus krikštą ir jo išganingą misiją. Tikima, kad šventintas vanduo įgyja ypatingų galių apsaugoti nuo blogio ir suteikti dvasinę jėgą.
Kristaus Krikšto šventė taip pat primena tikintiesiems apie jų pačių krikštą, kuris, pagal krikščioniškąją tradiciją, yra dvasinio atgimimo ir Dievo šeimos narių priėmimo ženklas. Krikštas yra pirmasis sakramentas, kuris krikščionims atveria kelią į Dievo malonę ir atleidimą. Kristaus krikštas Jordano upėje tampa visų krikščionių krikšto modeliu – per vandenį ir Šventosios Dvasios veikimą jie atgimsta naujam gyvenimui Dievo karalystėje.
Šventės metu dažnai skaitomos Evangelijos apie Jėzaus krikštą:
Mato evangelija 3:13-17
„Tada Jėzus atėjo iš Galilėjos prie Jordano pas Joną, kad šis jį pakrikštytų. Jonas mėgino jį sulaikyti, sakydamas: ‘Tai aš turėčiau būti tavo pakrikštytas, o tu eini pas mane?’ Bet Jėzus jam atsakė: ‘Leisk šį kartą! Taip reikia įvykdyti visą teisumą.’ Tada Jonas sutiko. Pakrikštytas Jėzus tuojau išlipo iš vandens. Ir štai atsivėrė jam dangus, ir jis pamatė Dievo Dvasią, nusileidžiančią tarsi balandį ir ateinančią ant jo. Ir iš dangaus pasigirdo balsas: ‘Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi.’“
Ištrauka atspindi Kristaus Krikšto šventės esmę – Dievo Sūnaus apreiškimą ir jo pašventinimą atlikti išgelbėjimo misiją. Tai džiaugsmo ir šlovinimo diena, kviečianti tikinčiuosius apmąstyti savo ryšį su Dievu ir krikšto sakramentą, kuris suteikia naują gyvenimą Kristuje.
Rytų krikščionybės tradicijoje Teofanijos šventė taip pat yra susijusi su gamtos atnaujinimu ir vandens apsivalymu. Kai kuriose šalyse, ypač Rusijoje, Ukrainoje ir Graikijoje, yra paprotys tą dieną šventinti ežerus, upes ir jūras. Tikintieji netgi drąsiai neria į ledinį vandenį, simboliškai prisimindami Jėzaus krikštą ir priimdami dvasinį apsivalymą.
Kristaus Krikšto šventė yra dvasinio atgimimo simbolis visiems krikščionims, kviečianti susimąstyti apie jų pačių krikšto svarbą ir apie Jėzaus misijos reikšmę visam pasauliui.