Kristaus kančia – tai vienas iš svarbiausių įvykių krikščionybėje, dažnai vadinamas Kristaus kančia ir mirtimi. Šis įvykis apima paskutines Jėzaus gyvenimo dienas, pradedant nuo Jo suėmimo Getsemanės sode ir baigiant nukryžiavimu bei palaidojimu. Kančios aprašymą galima rasti visose keturiose evangelijose – Mato, Morkaus, Luko ir Jono. Šis įvykis krikščionims simbolizuoja didžiausią meilės ir aukos aktą – Jėzaus mirtį už žmonių nuodėmes.
Getsemanės sodas: Jėzaus malda ir suėmimas
Vienas pirmųjų Kristaus kančios epizodų prasideda Getsemanės sode, kur Jėzus meldėsi prieš savo suėmimą. Jis buvo giliai sukrėstas ir jautė artėjančią kančią.
Mato evangelija sako:
„Tada Jėzus su jais nuėjo į vietą, vadinamą Getsemanė, ir tarė savo mokiniams: „Sėskitės čia, kol aš ten nuėjęs pasimelsiu.“ <…> Jis pradėjo liūdėti ir sielvartauti. Tada tarė jiems: „Mano siela mirtinai nuliūdusi. Pasilikite čia ir budėkite su manimi“ (Mato 26, 36-38).
Jėzus savo maldoje meldė Tėvą, kad, jei įmanoma, šis kančios taurė būtų nuo Jo paimta:
„Mano Tėve, jei įmanoma, tepraeina ši taurė pro šalį. Tačiau ne kaip aš noriu, bet kaip tu!“ (Mato 26, 39).
Jėzaus teismas ir nukryžiavimas
Jėzų suėmė romėnų kariai, vadovaujami Judo išdavystės. Po suėmimo Jėzus buvo nuvestas pas žydų vyresniuosius ir Poncijų Pilotą. Evangelijose plačiai aprašomas Jo teismas ir kankinimai.
Evangelija pagal Morkų pasakoja:
„Tada jie ėmė Jį plakti ir atvedė jį kryžiuoti“ (Morkaus 15, 15).
Tuo metu Jėzus buvo ne tik teisiamas, bet ir pajuoktas. Romėnų kariai jį mušė ir tyčiojosi iš Jo, padarė erškėčių vainiką ir uždėjo Jam ant galvos kaip karūną, šaipydamiesi iš Jo karališkumo.
Evangelija pagal Joną tai aprašo taip:
„Ir kariai nupynė vainiką iš erškėčių ir uždėjo Jam ant galvos. <…> Tada jie ėmė Jį sveikinti: „Sveikas, žydų karaliau!“ ir trankyti jam per veidą“ (Jono 19, 2-3).
Nukryžiavimas
Jėzaus kančios viršūnė yra Jo nukryžiavimas ant Golgotos kalno. Jis buvo prikaltas prie kryžiaus ir mirė siaubingai kankinamas.
Evangelija pagal Matą pasakoja:
„Atvedę į vietą, vadinamą Golgota, <…> davė Jam gerti vyno su tulžimi, bet Jis nepriėmė. Prikalę jį prie kryžiaus, jie pasidalino jo drabužius, mesdami burtus, <…> ir sėdėjo ten, Jį sergėdami“ (Mato 27, 33-36).
Jo paskutiniai žodžiai ant kryžiaus atskleidžia Jėzaus žmogiškumą ir Jo dieviškąją meilę:
„Apie devintą valandą Jėzus sušuko galingu balsu: „Eli, Eli, lema sabachtani?“ Tai reiškia: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ (Mato 27, 46).
Po šešių valandų kančios ant kryžiaus, Jėzus mirė:
„Tada Jėzus garsiai sušuko ir atidavė dvasią“ (Mato 27, 50).
Kristaus kančios prasmė
Kristaus kančia turi didžiulę teologinę reikšmę krikščionybėje. Jėzaus auka laikoma atpirkimu už žmonių nuodėmes. Jo kančia ir mirtis simbolizuoja Dievo meilę ir Jo norą išgelbėti žmoniją.
Evangelijoje pagal Joną yra parašyta:
„Nes Dievas taip pamilo pasaulį, kad atidavė savo viengimį Sūnų, jog kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jono 3, 16).
Kristaus kančia ir mirtis nėra galutinė. Po trijų dienų Jis prisikėlė iš mirusiųjų, atnešdamas amžinąjį gyvenimą tiems, kurie tiki Jo prisikėlimu.
Kristaus kančios istorija ne tik atskleidžia Jo žmogiškąją kančią, bet ir rodo dievišką meilę, kuri pranoksta skausmą ir mirtį.