Krikščionybė Lietuvoje atsirado kaip nauja tikėjimo sistema, pakeitusi senąsias pagoniškas religines tradicijas ir įtvirtinusi naują pasaulėžiūrą bei kultūrą. Lietuva, kaip paskutinė pagoniška valstybė Europoje, krikščionybę priėmė vėliau nei dauguma kitų Europos tautų. Tačiau procesas, kuris vedė prie krikšto, buvo ilgas ir susijęs su politiniais, kultūriniais bei religinių vertybių pokyčiais.
Ankstyvosios krikščionybės užuominos Lietuvoje siejamos su prekybiniais ir kultūriniais ryšiais tarp Lietuvos ir kaimyninių krikščioniškų šalių. Per tokius kontaktus vietiniai gyventojai galėjo susipažinti su krikščionybės principais. Pirmieji tiesioginiai bandymai skleisti krikščionybę Lietuvoje buvo atliekami XI–XII amžiuje, kai misionieriai iš Lenkijos ir Kijevo Rusios bandė nešti naują tikėjimą. Tačiau dėl stiprios pagoniškos tradicijos ir vietinių gyventojų pasipriešinimo šie bandymai buvo riboti.
Vienas pirmųjų reikšmingų krikščionybės epizodų Lietuvoje įvyko XIII amžiuje. 1251 metais Lietuvos valdovas Mindaugas priėmė krikštą kartu su savo artimaisiais ir pavertė Lietuvą krikščioniška valstybe. Šis žingsnis buvo motyvuotas politiniais tikslais, siekiant užsitikrinti sąjungą su Vakarų krikščioniškomis šalimis ir apsisaugoti nuo Kryžiuočių ordino spaudimo. 1253 metais Mindaugas buvo vainikuotas Lietuvos karaliumi, o tai įtvirtino Lietuvos vietą krikščioniškų valstybių tarpe. Tačiau po Mindaugo mirties 1263 metais krikščionybės plėtra sustojo, o pagonybė vėl atgavo savo pozicijas.
Krikščionybės įtvirtinimas Lietuvoje įvyko tik XIV amžiaus pabaigoje. 1387 metais Jogaila, tapęs Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, įvedė krikščionybę Lietuvoje kaip oficialią religiją. Šis įvykis buvo tiesiogiai susijęs su Jogailos dinastinėmis santuokomis ir politine sąjunga su Lenkija. Jogailos sprendimas krikštyti Lietuvą padėjo stiprinti politinius ryšius su krikščioniška Europa ir užtikrinti Lietuvos saugumą nuo kryžiuočių bei kitų išorės grėsmių.
Krikštas 1387 metais buvo įgyvendintas su ypatingu dėmesiu aukštuomenei ir valstybės valdymui. Buvo įsteigtos pirmosios parapijos, pastatytos bažnyčios ir pradėtas dvasininkų švietimas. Krikščionybė tapo ne tik tikėjimo, bet ir kultūrinės bei socialinės tvarkos pagrindu. 1413 metais Vytauto Didžiojo iniciatyva Žemaitija, paskutinė pagoniška Lietuvos dalis, buvo galutinai pakrikštyta, užbaigiant krikščionybės plitimą visoje Lietuvoje.
Krikščionybės pradžia Lietuvoje turėjo didelę įtaką šalies raidai. Naujoji religija įtvirtino ryšius su Vakarų Europa, padėjo plėsti švietimą, raštiją ir kultūrą. Krikščionybės įvedimas taip pat buvo kertinis žingsnis integruojant Lietuvą į Europos politinę ir kultūrinę erdvę. Nors pradiniais krikšto metais krikščionybė buvo labiau politinė nei dvasinė priemonė, ilgainiui ji tapo neatsiejama Lietuvos kultūrinio ir dvasinio identiteto dalimi.
Svarbios istorinės datos:
- 1009 m. – Pirmasis rašytinis Lietuvos vardo paminėjimas Kvedlinburgo analuose. Minimas Šv. Brunonas Bonifacas, kuris, skleisdamas krikščionybę, buvo nužudytas Lietuvoje.
- XI–XII a. – Pirmieji bandymai skleisti krikščionybę per misionierius iš Lenkijos, Kijevo Rusios ir kitų kaimyninių krikščioniškų šalių.
- 1251 m. – Lietuvos kunigaikštis Mindaugas priima krikštą, siekdamas sustiprinti ryšius su Vakarų krikščioniškais valdovais ir užsitikrinti karūnavimą.
- 1253 m. – Mindaugas karūnuojamas Lietuvos karaliumi, o Lietuva oficialiai tampa krikščioniška karalyste.
- 1263 m. – Po Mindaugo nužudymo krikščionybės plėtra sustoja, o pagonybė vėl atgauna savo pozicijas.
- 1387 m. – Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila, tapęs Lenkijos karaliumi, oficialiai įveda krikščionybę Lietuvoje. Aukštaitija tampa pirmuoju regionu, kur įtvirtinama nauja religija. Statomos bažnyčios ir kuriamos parapijos.
- 1413 m. – Žemaitija pakrikštyta Vytauto Didžiojo ir Jogailos iniciatyva, baigiant Lietuvos kaip paskutinės pagoniškos Europos valstybės krikščionybę.
- 1468 m. – Išleidžiamas Kazimiero teisynas, kuris formuoja krikščioniškos teisės principus Lietuvoje.
- 1529 m. – Priimamas Lietuvos Statutas, kuriame atsispindi krikščioniškos teisės ir moralės normos.
- 1569 m. – Liublino unija su Lenkija dar labiau sustiprina katalikybės vaidmenį Lietuvoje, integruojant šalį į bendrą politinę ir religinių normų sistemą.
- 1579 m. – Įkuriamas Vilniaus universitetas, kuris tapo svarbiu katalikybės sklaidos ir intelektualinės kultūros centru.
- 1863 m. – Po sukilimo Rusijos imperija stiprina spaudimą katalikų bažnyčiai Lietuvoje, vykdydama represijas prieš kunigus ir tikinčiuosius.
- 1904 m. – Lietuvoje atšaukiamas spaudos draudimas, leidžiantis laisviau skleisti krikščioniškąją literatūrą lietuvių kalba.
- 1991 m. – Po nepriklausomybės atkūrimo katalikų bažnyčia Lietuvoje atgauna savo teises ir įtvirtina savo vaidmenį visuomenėje.