Biblijoje aptinkama nemažai atvejų, kurie mūsų dienomis būtų laikomi kraujomaiša, t. y. šeimos narių tarpusavio santuokos arba seksualiniai santykiai tarp giminaičių. Tais laikais tai buvo daug dažnesnis reiškinys nei šiuolaikinėse visuomenėse, ypač todėl, kad senovės Artimuosiuose Rytuose buvo siekiama išsaugoti šeimos turtus, palikimą bei kultūrinius ryšius šeimos ir giminės viduje. Tai buvo ne tik toleruojama, bet ir kartais būtina, kadangi žmonių skaičius buvo mažesnis, o šeimos, gentys ir giminės buvo labai svarbios kaip socialiniai ir ekonominiai vienetai.
Pažvelkime į kelis pagrindinius atvejus, kurie būtų laikomi kraujomaiša:
1. Adomas ir Ieva bei jų vaikai
Pradžios knygoje minima, kad Adomas ir Ieva turėjo sūnų Kainą, Abelį ir Setą, taip pat nežinomą skaičių kitų vaikų (Pr 5, 4). Norėdami išlaikyti žmonių giminę, Kainas ir Setas, kaip teigiama, vedė savo seseris ar kitus artimus giminaičius, nes tuo metu kitų žmonių nebuvo. Tai buvo natūralus procesas žmonijos pradžioje, kai Adomas ir Ieva buvo pirmieji žmonės, todėl visi jų palikuonys buvo giminingi.
2. Abraomas ir Sara
Abraomas ir jo žmona Sara buvo pusbroliai ir pusseserė. Pradžios knygoje Abraomas atskleidžia, kad Sara buvo jo tėvo Taro duktė, tačiau iš kitos motinos:
„Be to, tikrai yra mano sesuo, mano tėvo duktė, bet ne mano motinos duktė, ir tapo mano žmona.“ (Pr 20, 12).
Ši santuoka tais laikais buvo socialiai priimtina ir nebuvo laikoma kraujomaiša. Abraomas ir Sara yra vieni iš svarbiausių biblinių veikėjų, kurie tapo Izraelio tautos pradininkais.
3. Nahoras ir Milka
Kaip minėta anksčiau, Nahoras, Abraomo brolis, vedė savo dukterėčią Milką, kuri buvo jo brolio Harano duktė (Pr 11, 29). Šis atvejis parodo dar vieną giminaičių santuoką Abraomo šeimos linijoje.
4. Loto dukterys
Viena iš žinomiausių kraujomaišos istorijų yra Loto ir jo dukterų pasakojimas. Po Sodomos ir Gomoros sunaikinimo Lotas su savo dukterimis pasislėpė kalnuose. Dukterys, bijodamos, kad nebeturės galimybių susilaukti vaikų, suviliojo savo tėvą ir pastojo nuo jo:
„Vyresnioji dukra pagimdė sūnų ir pavadino jį Moabu; jis tapo moabitų protėviu. Jaunesnioji dukra pagimdė sūnų ir pavadino jį Ben-Ami; jis tapo ammonitų protėviu.“ (Pr 19, 36–38).
Ši istorija parodo kraujomaišą dėl ypatingų aplinkybių – dukterys tikėjo, kad tai yra vienintelis būdas išsaugoti savo šeimos liniją.
5. Jokūbo vedybos
Jokūbas, Abraomo anūkas, vedė dvi seseris – Lėją ir Rachelę. Abi buvo jo motinos brolio Labano dukros, taigi Jokūbas vedė savo pusseseres (Pr 29, 16–30). Šis atvejis taip pat atitinka senovės tradicijas ir šeimos sąjungos palaikymą giminės viduje.
6. Amnono ir Tamaros atvejis
Biblijoje yra ir tragedijos istorija apie Dovydo sūnų Amnoną, kuris įsimylėjo savo pusiau seserį Tamarą ir ją išprievartavo (2 Sam 13, 1–14). Tai yra aiškus neigiamas kraujomaišos atvejis, nes jis nebuvo pagrįstas santuoka ar abipusiu susitarimu, bet smurtu ir prievarta. Ši istorija pabrėžia moralines problemas, susijusias su tokiais santykiais.
7. Moterų giminaičių santuokos
Izraelio įstatyme, duotame Mozei, tam tikrų kraujomaišos formų buvo griežtai draudžiama. Levitų knygoje aiškiai išvardijamos šeimos santykių formos, kurios buvo uždraustos:
„Nesantykiausi su jokiu artimu giminaičiu, nes aš esu VIEŠPATS.“ (Kun 18, 6).
Šie įstatymai apėmė draudimą santykiauti su motina, seserimi, pussesere, teta ir kitomis artimomis giminaitėmis. Tai rodo, kad nors ankstyvųjų laikotarpių kraujomaiša buvo priimtina, vėliau atsirado griežtesni moraliniai ir teisiniai draudimai.
Kodėl kraujomaiša buvo dažna?
- Socialinės ir kultūrinės priežastys: Senovėje šeimos dažnai buvo mažos bendruomenės, siekiančios išlaikyti savo turtus, žemes ir paveldą savo šeimos viduje. Santuokos tarp giminaičių buvo būdas sustiprinti šeimos ryšius ir apsaugoti šeimos turtą.
- Populiacijos dydis: Pasaulyje buvo mažiau žmonių, todėl buvo natūralu, kad santuokos vyko tarp artimų giminaičių, ypač ankstyvuoju žmonijos vystymosi laikotarpiu. Tokiose situacijose kraujomaiša buvo neišvengiama.
- Teologinės priežastys: Ankstyvuoju laikotarpiu buvo svarbu išsaugoti Dievo pažado liniją, todėl santuokos dažnai vykdavo tarp tų pačių šeimų, norint užtikrinti Dievo pažadų vykdymą. Abraomo palikuonys siekė išlaikyti tautos grynumą.
Kraujomaiša senovės pasaulyje, įskaitant Bibliją, buvo dažnesnė dėl socialinių, kultūrinių ir demografinių aplinkybių. Nors vėliau Mozės įstatymai įvedė griežtesnius kraujomaišos draudimus, ankstyvieji Biblijos veikėjai, pavyzdžiui, Abraomas, Lotas ir Jokūbas, buvo susiję su šeimos santuokomis ir artimaisiais. Šie atvejai buvo priimtini tam tikrame laikotarpyje, tačiau vėliau atsirado moraliniai apribojimai, kurie reglamentavo artimųjų santykius.