Kai Dievas kalba Nojui po tvano, Jo žodžiai ne švelnūs, bet aiškūs: „Kas išlieja žmogaus kraują, to asmens kraują taip pat išlies žmogus“ (Pr 9,6). Tai ne grasinimas, o riba. Pirmoji ir aiškiausia. Dievo žvilgsnyje žmogaus kraujas nėra tik biologinė medžiaga. Jis nešioja Dievo atvaizdą. Kraujas reiškia gyvybę, o gyvybė – tai, ko žmogus negali nei duoti, nei susigrąžinti pats. Ji priklauso Kūrėjui.
Senojo Testamento pasaulėvaizdyje kraujas buvo sakralus. Kai kunigas atnašaudavo auką, jis kraują išliedavo ant altoriaus – tarsi pripažindamas, kad gyvybė grąžinama tam, iš kur ji atėjo. Kraujas netepė – jis šventino. Net tada, kai būdavo praliejamas dėl žmogaus kaltės. Jo buvimas reiškė ir kaltę, ir išganymą, ir atpirkimą.
Bet kartu kraujas visada primena smurtą. Kaino ranka prieš Abelį – pirmas kraujas, pralietas žmogaus rankomis. Dievas klausia: „Ką padarei? Tavo brolio kraujas šaukiasi manęs nuo žemės“ (Pr 4,10). Ir nuo to momento žemė tampa vieta, kur šventas gyvybės ženklas nuolat susipina su žiauriu priminimu, kad žmogus linkęs naikinti tai, kas šventa.
Kraujas yra ir atmintis. Jis niekada neišnyksta be pėdsako. Net kai nusikaltimas užmirštamas, net kai kūnas palaidojamas – kraujas lieka kaip šauksmas, kaip nuoskauda, kaip reikalavimas teisingumui. Biblijoje jis dažnai pasirodo kaip liudytojas. Jo neišeina nutildyti. Jo neįmanoma paslėpti po žodžiais. Jis kalba.
Eucharistija – pralieto kraujo perkeitimas
Eucharistijoje šis paradoksas pasiekia viršūnę. Kristaus Kraujas – tai išganymo taurė. Jis liejamas ne kalties ženklan, o iš meilės. Tai tas pats kraujas – žmogaus kraujas, bet kartu ir Dievo. Tas pats ženklas, kuris Senojoje Sandoroje reikalavo atpildo, Naujojoje Sandoroje tampa dovana.
Per Paskutinę vakarienę Jėzus sako: „Tai yra mano kraujas, Naujosios Sandoros kraujas, kuris išliejamas už daugelį“ (Mk 14,24). Iš čia Bažnyčia gyvena. Ji švenčia ne smurtą, bet meilę, kuri leidžia sau būti pažeista. Kraujas, kuris seniau šaukė: „Bausti!“, dabar sako: „Atleisti!“. Ne todėl, kad kaltės nebeliko, bet todėl, kad Jėzus ją prisiėmė.
Taip kraujas tampa žmogaus trapumo įrodymu, Dievo ištikimybės ženklu. Jis liudija, ką žmogus padarė kitam ir ką Dievas padarė žmogui. Ir šioje slėpiningoje transformacijoje – pralieto kraujo šauksmas virsta išganymo daina.