Tomas Akvinietis (1225–1274), viduramžių filosofas ir teologas, yra žinomas dėl savo racionalaus požiūrio į Dievo buvimo klausimą. Savo pagrindiniame veikale „Summa Theologiae“ jis pateikė penkis Dievo buvimo įrodymus, kurie tapo žinomi kaip „penki keliai“ (quinque viae). Vienas svarbiausių šių įrodymų yra kosmologinis argumentas, kuris grindžiamas idėja, kad pasaulis yra racionaliai paaiškinamas tik tada, jei egzistuoja pirmoji priežastis arba pirmasis judintojas, kurį Tomas identifikavo su Dievu.
Kosmologinis argumentas remiasi stebėjimu, kad pasaulis yra pilnas priežasčių ir pasekmių grandinių. Tomas Akvinietis pastebėjo, kad kiekvienas reiškinys turi priežastį, ir ši priežastis taip pat kyla iš kitos priežasties. Tačiau, jei tęstume šią grandinę be galo, niekada nesuprastume, kodėl apskritai kažkas egzistuoja. Todėl, anot Tomo, turi egzistuoti pirmoji priežastis, kuri pati nėra sukelta jokios kitos priežasties. Šią pirmąją priežastį Tomas vadina Dievu.
Kosmologinis argumentas gali būti skaidomas į kelis pagrindinius principus, iš kurių svarbiausi yra pirmasis judintojas, pirmoji priežastis ir būtina būtis.
Tomas Akvinietis rėmėsi Aristotelio filosofija, teigdamas, kad judėjimas egzistuoja visatoje ir kiekvienas judėjimas turi priežastį. Judėjimas, pasak jo, yra ne tik fizinis objektų judėjimas, bet ir bet koks perėjimas iš potencialios būklės į aktualią. Kadangi niekas negali pajudinti savęs paties, turi būti kažkas, kas pirmasis sukėlė judėjimą, pats nebūdamas pajudintas. Tomas šią pirmąją judinančią jėgą identifikavo su Dievu: „Reikia manyti pirmąjį judintoją, kurį visi vadina Dievu.“
Antrasis kelias remiasi priežastingumo principu. Tomas pastebėjo, kad kiekvienas įvykis ar objektas turi savo priežastį, tačiau negali būti begalinės priežasčių grandinės, nes tai reikštų, jog nėra pirmosios priežasties, nuo kurios viskas prasidėjo. Todėl turi egzistuoti pirmoji priežastis, kuri pati nėra sukelta jokios kitos priežasties. Ši pirmoji priežastis taip pat yra Dievas. Tomas rašė: „Tai, ką mes vadiname Dievu, yra pirmoji ir nekintama priežastis.“
Trečiasis kelias remiasi skirtumu tarp būtinų ir atsitiktinių būtybių. Tomas teigia, kad pasaulyje egzistuoja būtybės, kurios yra laikinos ir galėtų neegzistuoti (atsitiktinės būtybės). Tačiau jei visos būtybės būtų atsitiktinės, būtų laikas, kai niekas neegzistavo. Kadangi dabar egzistuoja pasaulis, turi būti būtina būtis, kurios egzistavimas yra privalomas, ir kuri yra visų kitų būtybių egzistavimo pagrindas. Tomas šią būtiną būtį taip pat identifikavo su Dievu.
Kosmologinis argumentas grindžia Dievo buvimą stebimu pasauliu ir racionaliomis priežastimis, tačiau Tomas pabrėžė, kad šis argumentas neatskleidžia Dievo prigimties. Tai yra daugiau intelektualinis kelias link Dievo buvimo patvirtinimo, bet ne pilnas Dievo aprašymas. Tomas rašė, kad apie Dievo savybes galima sužinoti tik per apreiškimą, o kosmologinis argumentas tik atveria kelią tikėjimui.
Kosmologinis argumentas buvo kritikuojamas, ypač modernių filosofų, tokių kaip Davidas Hume’as ir Immanuelis Kantas. Jie abejojo, ar galima remtis priežastimi, kad paaiškintume visatą kaip visumą, ir ar žmogaus protas gali suvokti transcendentinę pirmąją priežastį. Nepaisant to, Tomo argumentai išlieka svarbūs teologinėje ir filosofinėje tradicijoje, nes jie pabrėžia racionalumo svarbą tikėjimo pagrindimui.
Tomas Akvinietis kosmologiniu argumentu pateikė galingą atsakymą į klausimą, kodėl kažkas egzistuoja, o ne niekas. Jo teigimu, visata reikalauja pirmosios priežasties, pirmojo judintojo ir būtinos būties – visa tai jis tapatino su Dievu. Šis argumentas iki šiol yra svarbus diskusijose apie Dievo buvimą ir santykį su pasauliu, nes jis kviečia giliau mąstyti apie priežastis, tvarką ir tikrovės prigimtį.