A. ĮVADAS: AUTORIAUS TEIGINYS
Koheleto, Dovydo sūnaus, Jeruzalės karaliaus, žodžiai.
Žmogaus triūsas beprasmis
Rūkų rūkas! – sako Koheletas. –
Rūkų rūkas! Viskas yra rūkas!
Kokia nauda žmogui iš viso jo sunkaus triūso,
kuriuo jis triūsia po saule?
Viena karta nueina, kita ateina,
bet žemė amžinai ta pati lieka.
Saulė teka ir saulė leidžiasi,
skubėdama į vietą, iš kurios pateka.
Vėjas pučia į pietus,
paskui sukasi šiaurės link.
Sukasi ir sukasi vėjas,
vis grįždamas į tą patį suktinį.
Visos upės nuolat teka į jūrą,
tačiau jūra niekad nėra pilna.
Į vietą, iš kurios išteka,
upės vėl nuteka.
Visi dalykai yra labiau varginantys,
negu žmogus gali apie juos pasakyti.
Akis žiūrėdama nepasisotina,
ausis girdėdama neprisipildo.
Kas buvo, vėl bus;
kas įvyko, vėl įvyks.
Po saule nėra nieko nauja!
Kartais yra dalykas, apie kurį sakoma:
“Žiūrėk, tai šis tas nauja!”
Betgi tas dalykas jau buvo
šimtmečiais prieš mus.
Kaip dabar neatsimenama buvusių dalykų,
taip pat ateities dienomis būsiančių dalykų
neatsimins vėliau gyvensiantys žmonės.
B. DUOMENYS IŠ GYVENIMO PATIRTIES
Iš Saliamono gyvenimoAš, Koheletas, buvau Izraelio karaliumi Jeruzalėje. Visa širdimi atsidėjau išmintingai tyrinėti ir nagrinėti visa, kas vyksta po dangumi. Kokia varginanti užduotis, kurią Dievas yra davęs žmonėms spręsti! Mačiau visa, kas daroma po saule. Tikėk manimi, visa yra tik rūkas ir vėjų vaikymas.
Kas yra kreiva,negali būti ištiesinta;
ko trūksta, negali būti priskaičiuota.
Tariau širdyje: “Štai įsigijau didelę išmintį, didesnę už visus prieš mane gyvenusius Jeruzalėje. Mano širdis uoliai kaupė visokią išmintį ir žinojimą”. Tačiau kai ėmiau širdimi pažinti išminties bei žinojimo prigimtį ir kvailystę bei paikystę, supratau, kad ir tai yra vėjų vaikymas.
Juk su didele išmintimi ateina ir daug rūpesčių;
kuo daugiau žinai, tuo labiau kankinies.
Iš malonumų ieškojimo
Tariau širdyje: “Puiku! Leisiu sau mėgautis malonumais. Paragauk malonumų!” Bet, tikėk manimi, ir tai buvo trapus rūkas. Apie juoką sakiau: “Kvailystė!” Apie džiaugsmą: “Kas iš to?” Sumaniau ištirti, kaip paskatinti savo kūną vynu, nors mano širdis ir buvo užsiėmusi išmintimi; ryžausi atsiduoti kvailystei, norėdamas suprasti, ar gera tai mirtingiesiems daryti per jų keleto dienų gyvenimą po dangumi.
Ėmiausi didelių darbų. Stačiausi namų, veisiausi vynuogynų. Įsirengiau sodų bei parkų ir pasisodinau juose visokių rūšių vaismedžių. Įsitaisiau vandens tvenkinių savo augančio miško medžiams laistyti. Įsigijau vergų ir vergių. Vergai gimė ir mano namuose. Turėjau taip pat ir didžiules galvijų bandas bei avių kaimenes, didesnes negu visų kitų, buvusių prieš mane Jeruzalėje. Susikroviau sidabro bei aukso ir karalių bei valdų turtus. Apsirūpinau dainininkais – vyrais ir moterimis, visais mirtingųjų malonumais ir daugybe sugulovių.
Taip tapau didis. Viršijau visus, buvusius prieš mane Jeruzalėje. Be to, ir išmintis manęs nepaliko. Nieko, ko mano akys norėjo matyti, joms neatsakiau. Nei savo širdžiai neatsakiau jokio malonumo. Iš tikrųjų mano širdžiai suteikė malonumo visas mano triūsas, ir tai buvo atlygis už visą mano triūsą. Tuomet apsvarsčiau visa, ką mano rankos buvo padariusios, ir sunkų triūsą, kurį buvau įdėjęs. Tikėk manimi, visa buvo tik rūkas ir vėjų vaikymas! Nebuvo nieko naudingo po saule!
Išmintis ir kvailystėĖmiausi svarstyti vertindamas išmintį, kvailystę ir paikystę, nes ką darys žmogus, atėjęs po to karaliaus? Tik tai, ką karalius buvo daręs!
Suvokiau, kad išmintis prašoka kvailystę,
kaip šviesa kad prašoka tamsą.
Išmintingasis turi akis kaktoje,
bet kvailasis grabaliojasi tamsoje.
Tačiau ir žinojau, kad juodu abu ištinka toks pat likimas. Tariau sau širdyje: “Jeigu kvailojo likimas ištiks ir mane, kodėl tad turėčiau būti išmintingas? Kokia man iš to nauda?” Taigi suvokiau širdyje, kad ir tai yra tik rūkas! Juk nėra nei išmintingųjų, nei kvailųjų išliekančio atminimo, nes ateities dienomis vieni ir kiti bus užmiršti. Kaip tad gali išmintingasis lygiai taip mirti, kaip miršta kvailasis! Pradėjau tad bodėtis gyvenimu, nes, kas vyksta po saule, man kelia nerimą. Visa tai yra tik rūkas ir vėjų vaikymas!
Mirtis atima žmogaus triūso vaisiusMatydamas, kad turiu juos palikti žmogui, ateinančiam po manęs, bodėjausi visais savo triūso vaisiais, kuriuos buvau sukaupęs po saule. Kas žino, koks jis bus, ar išmintingas, ar kvailas? Tačiau jis tvarkys visus mano triūso ir išminties vaisius po saule! Taigi ir tai yra rūkas! Vėl mano širdis puolė į neviltį dėl visų triūso vaisių, kuriuos buvau sukaupęs po saule. Juk ne sykį žmogus, išmintingai triūsęs, kupinas žinojimo ir įgūdžių, turi palikti visa, ką turi, jokio darbo į tai neįdėjusiam žmogui. Kokia tad nauda mirtingajam iš viso jo triūso ir rūpinimosi, kurį turėjo pakelti po saule? Juk visos jo dienos yra kupinos skausmo ir jo užsiėmimas – apmaudas; net naktį jo širdis neturi ramybės. Ir tai yra rūkas!
Nieko tad nėra geresnio žmogui, kaip valgyti bei gerti ir rasti pasitenkinimo savo triūse. Net tai, pastebėjau, ateina iš Dievo rankos. Juk kas be jo turės ką valgyti ir ras pasitenkinimo? Iš tikrųjų žmogui, kuris Dievui patinka, jis suteikia išminties, žinojimo ir džiaugsmo. Bet nusidėjėliui jis uždeda vargą rinkti ir kaupti nuosavybę, kad būtų atiduota tam, kuris Dievui patinka. Ir tai yra rūkas ir vėjų gaudymas!
Žmogaus laikai ir Dievo amžinybė
Viskam yra metas, ir kiekvienam reikalui tinkamas laikas po dangumi.
Laikas gimti ir laikas mirti;
laikas sodinti ir laikas rauti, kas pasodinta.
Laikas žudyti ir laikas gydyti;
laikas griauti ir laikas statyti.
Laikas verkti ir laikas juoktis;
laikas gedėti ir laikas šokti.
Laikas išmėtyti akmenis ir laikas juos surinkti;
laikas glamonėtis ir laikas
nesiglamonėti.
Laikas ieškoti ir laikas pamesti;
laikas turėti ir laikas išmesti.
Laikas perplėšti ir laikas susiūti;
laikas tylėti ir laikas kalbėti.
Laikas mylėti ir laikas nekęsti;
laikas karui ir laikas taikai.
Kokia tad nauda dirbančiajam iš jo triūso? Stebėjau užsiėmimus, kuriuos Dievas žmonėms lėmė. Viskas, ką jis daro, yra tinkama savo laikui. Be to, jis taip įdiegė amžinybę į jų širdį, kad žmogus negali perprasti nei pradžios, nei galo to, ką Dievas daro.
Taip tad suvokiau, kad žmogus neturi nieko geresnio, kaip būti laimingas ir patirti malonumo savo gyvenime. Iš tikrųjų, kai žmogus gali valgyti, gerti ir iš savo užsiėmimo rasti pasitenkinimo, tai yra Dievo dovana. Suvokiau, kad visa, ką Dievas daro, išliks amžinai: nieko negalima prie to pridėti, nieko negalima nuo to atimti. Taip Dievas veikia, kad žmonės jam pagarbą jaustų. Tai, kas jau buvo, dabar vyksta; tai, kas dar turi būti, jau seniai yra buvę. Dievas pasirūpina tuo, kas reikalauja jo dėmesio.
Keliama atpildo problemaBe to, mačiau po saule, kad teisingumo vietoje buvo nedorybė ir teisumo vietoje buvo nedorybė. Širdyje sau tariau: “Ir teisuolį, ir nedorėlį teis Dievas, nes yra paskirtas laikas kiekvienam reikalui ir kiekvienam įvykiui”. Tada apie žmones širdyje sau tariau: “Tai Dievo kelias juos ištirti ir parodyti, kad savyje jie yra tik gyvuliai. Juk likimas žmonių ir likimas gyvulių yra toks pat. Ir vieni, ir kiti miršta, nes jie turi tą patį gyvybės alsavimą. Žmogus neviršija gyvulio, nes abu yra nykstantis rūkas. Abu eina į tą pačią vietą, abu yra iš dulkių ir į dulkes jiedu abu sugrįžta. Kas žino, ar žmogaus gyvybės alsavimas kyla aukštyn, ar gyvulio gyvybės alsavimas nueina į žemę? Suvokiau tad, kad nėra nieko geresnio žmogui, kaip rasti pasitenkinimą iš savo užsiėmimo, nes tai yra jo dalia. Kas jam leis pamatyti, kas po jo bus?
Triūsti – tuščios pastangos
Tada ėmiausi svarstyti visus smurto veiksmus, esančius po saule. Mačiau ašaras nuskriaustųjų. Nebuvo kas juos paguostų! Iš jų engėjų rankos ateina smurtas, ir nėra kam juos paguosti! Mirusiuosius, jau seniai susitikusius su mirtimi, laikiau laimingesniais už tuos, kurie dar turi gyventi. Laimingesnis už vienus ir kitus yra tas, kuris dar nėra gimęs ir nėra matęs nedorų darbų, daromų po saule.
Pastebėjau, kad visas triūsas ir darbo įgūdžiai kyla iš žmogaus pavydo artimui. Ir tai yra rūkas bei vėjų vaikymas!
{Sakoma}
kvailasis susideda rankas
ir minta savo kūnu.
Geriau viena sauja su poilsiu,
negu dvi saujos su triūsu
ir vėjų vaikymu!
Bičiuliai ir įpėdiniaiMačiau dar kitą pavyzdį rūko po saule – vienišą žmogų be jokio bičiulio, be sūnaus ir be brolio. Tačiau visam jo triūsui nėra galo, ir jo akys nepasisotina turtais. “Kam gi triūsiu, – save jis klausia, – atsisakydamas pasitenkinimo?” Ir tai yra tuščias ir vargingas užsiėmimas!
Dviem yra geriau negu vienam, nes jie gauna didesnį atlygį už savo triūsą. Jei vienas iš jų suklumpa, kitas padeda bičiuliui atsikelti. Vargas vienišam žmogui! Juk kai suklumpa, nėra kas jį pakeltų. Panašiai, kai dviese kartu miega, jie šildo vienas kitą. Bet kaip gali vienas miegodamas šiltai jaustis? Vienišą žmogų lengva įveikti, du gali vienam sėkmingai pasipriešinti. Trilinką virvę nutraukti nelengva.
Geriau būti jaunuoliu – vargšu, bet išmintingu, negu karaliumi – senu ir sukvailėjusiu, nebekreipiančiu dėmesio į patarimą. Juk pirmasis gali net iš kalėjimo išeiti, kad taptų karaliumi, o tuo tarpu pastarasis, net gimęs karaliumi, gali tapti elgeta. Stebėjau visus gyvenančius po saule būriuojantis prie to jauno įpėdinio, turinčio žengti į karaliaus vietą. Bet neapsakoma žmonių daugybė ateityje juo visiškai nesidžiaugs. Ir tai yra rūkas ir vėjų vaikymas!
Tylint eiti į Dievo NamusBūk apdairus, kai keli koją į Dievo Namus. Artintis su mintimi klausytis yra geriau nei atnašauti auką, kurią kvailieji atnašauja. Juk jie nežino, kaip susilaikyti nuo pikta.
Nebūk niekad skubus lūpomis, neleisk nei savo širdžiai imtis žodžio Dievo akivaizdoje, nes Dievas yra danguje, o tu esi žemėje. Būk tad taupus savo žodžiais.
Kaip slogučiai ateina po didelių rūpesčių,
taip kvailą šneką lydi žodžių srautas.
Kai padarai įžadą Dievui, nedelsk jo vykdyti, nes kvailas neteikia jam malonumo. Įvykdyk, ką pažadi. Geriau įžado visiškai nedaryti, negu daryti įžadą ir jo nevykdyti. Neleisk savo lūpoms tavęs į kaltę vesti ir nesakyk Dievo atstovo akivaizdoje: “Tai buvo klaida!” Kam gi Dievas turėtų pykti ant tavęs už tuos žodžius ir sunaikinti tavo rankų darbus? Su sapnų gausa ateina ir tuščias rūkas bei žodžių srautas. Užtat turėk pagarbios Dievo baimės!
PriespaudaKai kurioje nors valdoje matai vargšų priespaudą, teisių ir teisumo pažeidimą, nenustebk dėl to. Juk kiekvieną pareigūną prižiūri aukštesnis pareigūnas, o virš jų yra dar aukštesni. Visa apsvarsčius – nauda kraštui, kad yra dirbamos žemės karalius.
PinigaiKas mėgsta pinigus, niekad nepasisotina pinigais, nei kas mėgsta turtus, – pelnu. Tai irgi rūkas! Kur daugėja gėrybių, ten daugėja ir jas valgančiųjų. O kur pelnas savininkui, nebent savo akis juo paganyti? Darbininko miegas yra saldus, ar jis mažai, ar daug valgė, bet turtuolio perteklius jam miegoti neleidžia.
Skaudus blogis, kurį mačiau po saule, buvo šis: turtai, sukrauti savininko, mokančio didelę kainą. Verslas nenusisekė, ir tie turtai prarasti. Gimė jam sūnus, ir jis nebeturi nieko jam palikti. Kaip nuogas jis buvo atėjęs iš motinos įsčių, taip turi ir iškeliauti. Iš savo triūso vaisių jis negali nieko pasiimti neštis. Iš tikrųjų tai yra skaudus blogis! Kaip atėjo, taip jis ir iškeliaus. Kokia tad nauda triūsti vėjams? Be to, per visas savo gyvenimo dienas jis valgo tamsoje, su dideliu apmaudu, širdgėla ir pykčiu.
Štai ką suvokiau iš tikrųjų esant gera: žmogus turėtų valgyti, gerti ir mėgautis visais savo triūso vaisiais po saule per tas suskaičiuotas gyvenimo dienas, kurias Dievas jam yra davęs. Juk tokia yra jo dalia! Be to, kada tik Dievas suteikia žmogui turtų ar nuosavybės, jis leidžia jam ir mėgautis jais, sutikti su savo dalia ir džiaugtis savo triūso vaisiais. Tai yra Dievo dovana! Toks žmogus vargu niūriai žvelgs į savo gyvenimo dienas, nes Dievas leidžia jam užsiimti savo širdies džiaugsmu.
Ribota pasitenkinimo vertė Dar yra ir kitas žmogų labai slegiantis blogis, kurį mačiau po saule. Dievas kartais suteikia žmogui tiek turtų, nuosavybės ir garbės, kad jam netrūksta nieko, ko jis trokšta, tačiau Dievas jam neleidžia iš to patirti malonumo. Jo vietoje svetimas žmogus patiria malonumą iš to. Tai irgi rūkas ir skaudus blogis! Net jeigu žmogui gimtų šimtas vaikų ir jis gyventų daug metų, sulaukdamas senyvo amžiaus, bet jeigu jis pats savo turtais iki soties nepasinaudotų, man rodos, negyvas gimęs kūdikis būtų už jį laimingesnis. Nors jis tik kaip rūkas ateina ir į tamsą išeina, nors jo vardą dengia tamsa ir jis neturi kapo, nors jis saulės niekad nematė ir nieko nepažino, vis vien negyvas gimęs kūdikis ilsisi ramiau už aną. Net jeigu žmogus ir dusyk po tūkstantį metų gyventų, bet nerastų pasitenkinimo: argi neina abu į vieną, tą pačią vietą?
Visi žmogaus triūso vaisiai yra jo burnai, tačiau jo troškimas niekad nebūna patenkintas. Kuo tad geriau išmintingajam negu kvailajam? Kas vargšui iš to, kad jis moka gerai apsieiti su žmonėmis? Geriau tai, ką akimis matai, negu tai, ką troškimu apčiuopi. Tai irgi rūkas bei vėjų vaikymas!
C. AUTORIAUS IŠVADOS
Kas tik įvyksta, jau seniai buvo numatyta ir buvo žinoma, kad įvyks. Žmogus tad negali ginčytis su stipresniu už save. Dažnai kuo daugiau žodžių, tuo daugiau rūko. Kokia tad žmogui iš to nauda? Kas gali žinoti, kas yra geriausia žmogaus gyvenime, per tas kelias jo gyvenimo dienas, kurios dingsta tarsi šešėlis? Arba kas gali pasakyti žmogui, kas po jo bus po saule?
Įspėjimai
Geras vardas vertesnis, negu kvapus aliejus,
mirties diena vertesnė už gimimo dieną.
Verčiau eiti į namus, kuriuose gedulas,
negu į namus, kur puotaujama,
nes toks yra kiekvieno žmogaus galas,
ir gyvieji tesideda tai į širdį.
Verčiau liūdėti negu juoktis,
nes po liūdnu veidu gali slėptis linksma širdis.
Išmintingųjų širdį patraukia gedulo namai,
o kvailųjų širdis yra pramogų namuose.
Verčiau klausytis išmintingo žmogaus papeikimo,
negu klausytis kvailo žmogaus pagyrimo.
Juk kaip erškėčiai spragsi po katilu,
taip yra ir su kvailųjų vėjavaikiškumu.
Tai irgi rūkas!
Iš tikrųjų priespauda
net išmintingąjį gali padaryti kvailą,
o kyšis – sugadinti širdį.
Reikalo galas vertesnis už jo pradžią;
kantri dvasia vertingesnė, negu išpuikusi.
Neskubėk supykti,
nes pyktis glaudžiasi prie kvailojo krūtinės.
Nesakyk: “Kaip tad gali būti, kad seniau buvo geriau, negu dabar?” – nes nėra išmintinga kelti tokį klausimą.
Išmintis yra lygiai taip vertinga, kaip yra vertingas paveldas, ir naudinga tiems, kurie mėgaujasi saule. Juk išminties teikiama ūksmė yra kaip pinigų ūksmė, o žinojimo nauda yra ši: išmintis ją turinčiam teikia gyvastį.
Apsvarstyk Dievo darbą! Kas gali ištiesinti, ką jis padarė kreiva? Gerą dieną džiaukis gerove, o nelaimės dieną svarstyk: abi – viena ir kita – yra Dievo darbas. Taigi žmogus negali jam dėl ko nors skųstis.
Žmogus nėra tobulasSavo trumpalaikiame gyvenime mačiau šiuos du dalykus: kartais teisus žmogus pražūva, nepaisant jo teisumo, ir kartais nedorėlis išlieka, nepaisant jo nedorumo. Neperdėk būdamas teisus ir neperdėk būdamas išmintingas. Kam gi turėtum save pražudyti? Neperdėk būdamas nedoras ir nebūk kvailas. Kam gi turėtumei mirti prieš laiką? Geriausia, kad vieno laikytumeis, bet ir nuo kito rankos neatitrauktum, nes kas bijo Dievo, tam su abiem seksis.
Išmintis yra didesnė gynyba išmintingajam, negu dešimt esančių mieste didžiūnų. Iš tikrųjų nėra žemėje nė vieno žmogaus, kuris būtų taip teisus, kad tik gerai elgtųsi ir niekad nenusidėtų. Pagaliau nekreipk dėmesio į visa, ką žmonės kalba, kad neišgirstum savo vergą tave keikiant. Juk savo širdyje žinai, kad kitus dažnai esi keikęs.
Išminties ieškojimas nepatenkinaVisa tai tyriau išmintimi. Tariau: “Būsiu išmintingas”. Bet išmintis liko toli nuo manęs. Toli yra visa, kas buvo, ir giliai giliai palaidota. Kas gali tai išaiškinti? Atsidėjau širdimi pažinti, ištirti, ieškoti išminties bei dalykų pagrindo, norėdamas suprasti, kad nedorumas yra kvailas, o kvailystė yra beprotystė.
Kartesnė už mirtį man buvo patirtis su moterimi. Ji yra spąstai, jos širdis – žabangos, o rankos – pančiai. Kas patinka Dievui, tas jos išvengia, bet nusidėjėlis yra jos pagaunamas. Štai ką radau, sako Koheletas, kai dėjau vieną dalyką prie kito, ieškodamas jų pagrindo. To dar tebeieškau, nors nesėkmingai: tik vieną žmogų iš tūkstančio užtikau {išmintingą}, bet moters tarp jų niekad neradau. Vien tai, tikėk manimi, atradau: Dievas padarė žmoniją dorą, bet žmonės leidosi į savo svarstymus.
Išminčiai ir karalius
Kas gali lygintis su išminčiumi?
Kas kitas žino, kaip paaiškinti dalykus?
“Žmogaus išmintis taip apšviečia jo veidą,
kad sušvelnėja kieti jo veido bruožai”.
Kaip esi prisiekęs Dievui, vykdyk, ką karalius įsako. Neskubėk išeiti iš karaliaus akivaizdos, nors tau reikalas ir labai nemalonus būtų, nes jis daro, kas tik jam patinka. Kadangi karaliaus žodis yra galingas, tai kas jam gali sakyti: “Kodėl taip darai?” Kas paklūsta įsakymui, nepatiria jokios žalos. Išminčiaus širdis žino laiką ir nuosprendį, nes kiekvienam dalykui yra ir laikas, ir nuosprendis. Savo didelei nelaimei žmogus nežino to, kas įvyks, ir kas jam gali pasakyti, kaip tai įvyks? Kaip žmogus negali suvaldyti vėjo ar pasilaikyti gyvybės alsavimo, taip jis negali nustatyti savo mirties dienos. Tas mūšis yra neišvengiamas, o nedorumas yra bejėgis išgelbėti savo šeimininką.
Visus tuos dalykus suvokiau svarstydamas visa, ką žmonės po saule daro, kai žmogus užvaldo kitą žmogų jo nenaudai.
Atpildo problema Arba vėl, mačiau nedorėlius, išeinančius iš šventosios Vietos ir nešamus laidoti. Tuo tarpu tie, kurie dorai elgdavosi, buvo pamiršti. Tai irgi rūkas! Kadangi bausmė už nedorus darbus ne tuoj ištinka, žmogaus širdis įsidrąsina daryti pikta. Nusidėjėlis gali daryti pikta šimtą kartų ir vis tiek, ilgai gyventi. Žinau, kad bus gera bijantiems Dievo, nes jie garbina jo Artumą, bet nebus gera nedorėliui. Savo dienų jis nepailgins kaip šešėlio, nes Dievo negarbina.
Žemėje pasitaiko ir kita paklaida. Doras žmogus kartais atlyginamas pagal nedorėlio darbus, o nedorėlis kai kada atlyginamas pagal gero žmogaus darbus. Tariau, kad tai irgi yra rūkas!
Užtat labai vertinu malonumą. Juk žmogui po saule nėra nieko geresnio kaip valgyti, gerti ir mėgautis gyvenimu, nes tai lydės jį triūsiant per visas jo gyvenimo dienas, kurias Dievas jam suteiks po saule.
Žmogaus likimas paslaptingas Kai atsidėjau iš širdies mokytis išminties ir stebėti užsiėmimus, atliekamus žemėje, – apsieidamas net be miego dieną ir naktį, – tada pamačiau, kad visa yra Dievo darbas. Iš tikrųjų žmogus negali išaiškinti viso vyksmo po saule. Nors ir stropiai triūstų ieškodamas, jis niekaip neišaiškins. Juk išminčiai, nors ir tariasi žiną, negali to išaiškinti.
Iš tikrųjų, svarstydamas visa tai širdimi, supratau, kad net teisiųjų ir išmintingųjų darbai yra Dievo rankoje. Ar tai yra meilė, ar tai yra neapykanta, žmogus nepajėgia suprasti! Juk toks pat likimas ištinka visus: teisųjį ir nedorėlį, gerąjį ir blogąjį, švarųjį apeigoms ir nešvarųjį, atnašaujantį auką ir neatnašaujantį aukos. Kaip dorąjį, taip ir nusidėjėlį, kaip žmogų, kuris prisiekia, taip ir žmogų, kuris bijo prisiekti. Tarp blogybių, vykstančių po saule, užvis blogiausia yra tai, kad toks pat likimas ištinka visus. Vadinasi, žmonių širdis yra kupina nedorumo ir, kolei jie gyvi, kvailystė tyko jų širdyje, o paskui jie nueina pas mirusiuosius! Iš tikrųjų, juk žmogus gyvųjų draugėje turi viltį: verčiau būti gyvu šunimi, negu negyvu liūtu! Juk gyvieji žino, kad jie turės mirti, o mirusieji nebežino nieko. Nebėra jiems daugiau atlygio, net jų atminimas yra užmirštas. Jų meilė, jų neapykanta, jų pavydas jau seniai pradingo. Niekad daugiau jie nebeturės dalies tame, kas vyksta po saule.
Taigi eikš, su džiaugsmu valgyk savo duoną ir linksma širdimi gerk savo vyną, nes Dievas jau seniai patvirtino, ką darai. Tebūna tavo drabužiai visuomet šviežiai išplauti, tenestokoja tavo galva kvapaus aliejaus! Mėgaukis gyvenimu su žmona, kurią myli, per visas savo trapaus gyvenimo dienas, kurias jis tau po saule suteikia, – per visas savo trapias dienas! Tai yra tavo dalis gyvenime ir tame triūse, kuriuo triūsi po saule. Visa, ką tik tavo ranka imasi daryti, daryk visomis jėgomis, nes nebus jokios veiklos, jokių sumanymų, jokio žinojimo, jokios išminties Šeole, į kurį esi pakeliui.
Be to, pastebėjau po saule, kad greitieji ne visuomet laimi lenktynes, narsuoliai ne visuomet nugali kovoje, išmintingieji ne visuomet užsidirba sau pragyvenimą, gudrieji ne visuomet tampa turtingi ir mokytieji ne visuomet įgyja palankumą, nes nesėkmės metas ištinka juos visus. Mat žmogus savo nesėkmės meto net žinoti negali. Tarsi žuvis, pagauta lemtingu tinklu, tarsi paukščiai, patekę į kilpas, taip mirtingieji būna pagauti nesėkmės, kai ji staiga juos užklumpa.
Be to, mačiau po saule ir šį išminties atvejį. Man jis pasirodė labai reikšmingas. Buvo vienas mažas miestas. Nedaug jame tebuvo gyventojų. Jo užpulti atžygiavo galingas karalius. Pastatęs aukštus apgulos bokštus, jį apsupo. Tame mieste gyveno beturtis išminčius. Savo išmintimi jis išgelbėjo miestą. Bet vėliau šio beturčio žmogaus niekas neatsiminė. Tad tariau: “Išmintis yra veiksmingesnė už pliką jėgą, tačiau beturčio žmogaus išmintis nėra vertinama ir jo žodžių nepaisoma”.
Išmintingo ramiai tartų žodžių mieliau paisoma, negu kvailių valdovo riksmo!
Išmintis yra vertesnė už karo ginklus, bet vienui vienas sukčius daug gera sugadina.
Viena negyva musė gali sugadinti kvepalų dirbėjo tepalą! Maža kvailystė nusveria išmintį ir pagarbą.
Išmintingo žmogaus širdis veda jį į dešinę, o kvailojo į kairę. Kvailasis ir kelyje būdamas stokoja nuovokos, nes skelbia visiems be išimties, kad jis kvailas.
Jei sukiltų ant tavęs valdovo pyktis, nepasitrauk iš savo vietos, nes, pykčiui aprimus, atleidžiamos didelės kaltės.
Mačiau po saule kitą blogį tarsi klaidą, kylančią iš paties valdovo: kvailystė iškelta į daugį aukštų vietų, o turtingieji turi ant žemų krėslų sėdėti. Mačiau raitų vergų, o didžiūnų einant pėsčiomis, tarsi jie būtų vergai.
Kas kasa duobę, įpuls į ją;
kas ardo akmeninę tvorą, tą įgels gyvatė.
Kas skaldo akmenis, tą jie sužeis;
kas kerta rąstus, tam jie sukels pavojų.
Jei kirvis būtų atšipęs ir žmogus prieš tai jo nepagaląstų,
reikėtų įtempti jėgas. Išmintis padeda pelnyti sėkmę.
Jei gyvatė įgelia dėl to, kad ji nebuvo apkerėta,
tuomet nėra jokios naudos gyvatės kerėtojui.
Išmintingo žmogaus žodžiai laimi jam palankumą,
o ką kvailasis sako, tai jį pražudo.
Jo žodžiai prasideda nesąmone,
o jo šneka baigiasi visiška kvailyste.
Kvailasis daugiažodžiauja!
Niekas nežino, ką ateitis atneš,
ar gali bent vienas kitam pasakyti, kas po jo įvyks?
Kvailojo triūsas taip jį nuvargina,
kad jis net nebežino, kaip nueiti į miestą.
Vargas tau, šalie, kurios karalius yra jauniklis,
kurios didžiūnai pradeda puotauti ryto metą!
Laiminga tu, šalie, kurios karalius yra iš kilmingųjų,
kurios didžiūnai puotauja tinkamu laiku
santūriai, ne kaip girtuokliai!
Dėl tingumo įlinksta sijos,
dėl tingių rankų laša į trobą.
Puota keliama pramogai,
vynas daro gyvenimą linksmesnį,
bet pinigai visur praverčia.
Net tarp savo artimųjų neniekink karaliaus,
net savo miegamajame nekeik turtuolio,
nes padangių paukščiai gali nunešti tavo balsą,
sparnuotis gali pasakyti, ką tu šnekėjai.
Mesk savo duoną ant vandens, nes po daugelio dienų ją atrasi.
Išdalyk, ką turi, septyniems
ar net aštuoniems, nes nežinai,
kokia nelaimė gali ištikti žemę.
Kai debesys pritvinkę,
jie palaisto lietumi žemę;
kur tik medis kristų – į pietus ar į šiaurę,
toje vietoje, kur krinta,
ten jis ir gulės.
Kas žiūri vėjo, niekad nesės,
o kas stebi debesis, niekad nepjaus.
Lygiai kaip nežinai,
kokiu keliu ateina gyvybės alsavimas
į kaulus motinos įsčiose,
taip nežinai,
kaip Dievas elgiasi Visatoje.
Rytą sėk savo sėklą,
iki vakaro neleisk savo rankai ilsėtis,
nes niekad nežinai,
ar šis ar anas darbas pasiseks,
ar galbūt abu bus sėkmingi.
Gyvenimo vakarą
Smagi yra dienos šviesa,
malonu akims matyti saulę.
Taip, nors ir daugel metų žmogus gyventų,
tesimėgauja jais visais nepamiršdamas,
kad apsčiai bus ir tamsių dienų.
Tai, kas ateina, yra rūkas!
Džiūgauk, jaunuoli, kol esi jaunas!
Leisk savo širdžiai mėgautis
savo jaunystės dienomis.
Eik, kur veda tavo širdies troškimai,
daryk, kas patinka tavo akims,
bet žinok, kad dėl viso to
tave Dievas pašauks į teismą.
Išmesk rūpestį iš savo širdies,
savęs neapsunkink,
nes jaunystė ir gyvenimo aušra yra rūkas!
Atsimink Kūrėją savo jaunystės dienomis,
dar skausmo dienoms neatėjus
ir tavęs dar nepasiekus metams,
apie kuriuos sakysi: “Man jie nemalonūs!”
Pirm negu užtemsta saulė –
šviesa, mėnulis, žvaigždės –
ir debesys, lietų nešdami, sugrįžta.
Tai dienai atėjus, namų sargai drebės
ir galiūnai sukniubs,
malėjos, viena po kitos, ims dykinėti,
o žvelgiantys pro langą matys tamsą.
Kai durys į gatvę bus uždaromos
ir girnų užesys prislopęs.
Kai paukščių giesmė vis silpnėja,
skambūs garsai aptyla.
Bijomasi aukštumų ir pavojų kelyje.
Kai migdolas pražysta, o žiogas vos bepasivelka
ir kapario uoga tampa bejėgė.
Kadangi žmogus eina į savo amžinuosius namus,
raudotojai būriuojasi gatvėje laukdami,
kol bus nutrauktas sidabrinis siūlas
ir sudaužytas aukso dubuo;
ąsotis sukultas prie šaltinio
ir vandens ratas sulaužytas prie talpyklos.
Dulkės sugrįš į žemę,
kaip jos kadaise buvo,
o gyvybės alsavimas sugrįš pas Dievą,
kursai jį davė.
Rūkų rūkas! – sako Koheletas.
Visa yra rūkas!
D. EPILOGAS: REDAKTORIAUS PASTABOS
Koheletas buvo išmintingas žmogus. Be to, jis ir žmones mokė to, ko pats buvo išmokęs sverdamas bei tyrinėdamas, ir sudarė daug patarlių. Koheletas stengėsi rasti tinkamų posakių ir teisingus aiškiai užrašė.
Išminčių posakiai yra tarsi akstinai, tarsi giliai įkaltos į akstinus vinys. Jie buvo duoti vieno mokytojo. O kas daugiau virš to, mano vaike, būk įspėtas! Knygos dauginamos be galo, daug mokslo nuvargina kūną.
Visa tai išklausius, toks yra paskutinis žodis: bijok Dievo ir laikykis jo įsakymų, nes tai saisto visą žmoniją. Juk Dievas pašauks atsakyti už kiekvieną darbą, net slaptą – ir gerą, ir blogą.