Šitas klausimas senas kaip pati žmogaus sąmonė. Nuo seniausių laikų, kai pirmykštis žmogus pakėlė akis į žvaigždes ar atsiklaupė prieš ugnį, jis pradėjo ieškoti – ne tik maisto ar saugumo, bet ir prasmės. Tarsi intuicija giliai širdyje šnabždėtų: aš esu dalis kažko didesnio. Ir net jei aplink buvo daug baimės, nežinomybės ar kančios, tas poreikis garbinti, kreiptis, aukoti, dėkoti – vis tiek liko. Kodėl?
Gal todėl, kad žmogus jaučia ribas. Jaučia, kad pats savęs nesukūrė. Kad yra priklausomas – nuo oro, nuo kitų žmonių, nuo laiko. Ir kažkur giliai viduje jis nori priklausyti ne tik nuo trapumo, bet nuo kažko amžino. Mes visi esam lašai – ir ilgimės vandenyno. Todėl širdyje kyla ilgesys garbinti, dėkoti, klauptis, kartais net be aiškaus suvokimo kam. Nes ta trauka – giliau nei žodžiai.
Kai kurie sako, kad Dievas yra žmogaus sugalvotas – kad dėl baimės ar nežinomybės žmonės sukūrė aukštesnes jėgas. Bet gal yra priešingai: gal mūsų širdyse nuo pat pradžių buvo įspaustas Dievo kontūras, kaip tuščia vieta, kurios niekas kitas neužpildo. Ir žmogus ieško Jo visur – kartais religijoje, kartais mene, gamtoje, net meilėje. Nes visur ten – atspindys to, kas didesnis.
Garbinti – tai ne tik klauptis ar giedoti. Tai ir paprastas pripažinimas: ne aš esu centras. Tai labai sveikas išlaisvinimas – kai nebereikia visko kontroliuoti, kai gali atiduoti gyvenimą į kažkieno stipresnio rankas. Tai nereiškia pasyvumo. Bet tai reiškia, kad esi dalis kūrinijos, o ne jos valdovas.
Ir dar viena tiesa: žmogus vis tiek kažką garbins. Jei ne Dievą – tada statusą, pinigus, išvaizdą, sėkmę, kitus žmones ar save patį. Klausimas ne „ar tu kažką garbini?“, o „ką?“. Ir nuo šito priklauso, kokiu žmogumi tampi.
Garbinti tai, kas didesnė už mus – tai nereiškia menkinti save. Tai reiškia įsižeminti. Į savo vietą. Ir kai žmogus stovi Dievo akivaizdoje – ne kaip vergas, bet kaip vaikas – tada jis būna tikrai laisvas. Nes pagaliau atranda, kad tas, kurį jis garbina – ne gąsdina, o myli. Ir visa jo didybė – ne prieš mus, o už mus.