Kai krikščionys kalba apie amžiną buvimą, tampa įprasta matyti dangišką karalystę kaip galutinį siekį. Nuo senovės laikų žmonės tapatino užbauresnę erdvę su aukštybe, nes ryšys su kūrėju neretai siejamas su erdviniu pakilimu virš žemės. Be to, šventraščiai pateikia aliuzijų, kuriose dangaus aukštuma įvardijama kaip dieviško gerumo namai. Evangelijoje pagal Joną 14,2 minimas Jėzaus pažadas apie Tėvo namus, kuriuose paruoštos erdvės sekėjams: „Mano Tėvo namuose daug buveinių.“ Paprasta suprasti, kodėl dangaus koncepcija siejama su galutine atilsio vieta. Juk aukštumose randamas tyras oras, spindinti šviesa ir dvasinę ramybę simbolizuojanti didybė.
Nemažai dvasinių tradicijų laiko dievybę esančią viršum žmonių pasaulio. Toks suvokimas įsitvirtino per daugelį amžių, kai žmonės kilstelėdavo akis į saulę, žvaigždes ir kitus dangaus kūnus. Taip susiformavo prielaida tikėti, jog būtent viršuje glūdi tobula buveinė, kurioje nemirtinga siela tęsia savo egzistenciją. Apreiškimo knygoje randame vaizdingų detalių, nusakančių palaimingą laiką pas Dievą. Viename iš skyrių (Apr 21,1-4) užsimenama apie naują dangų ir naują žemę, kurioje išnyks ašaros ir kančia. Šitas sakinys motyvuoja tikinčiuosius viltimi, kad atsiras galutinė harmonijos būsena, apimsianti kūriniją.
Teologai pabrėžia, kad danguje slypi tobulumo išraiška. Biblijoje randamas žodynas aprašo tą vietą kaip Dievo buveinę, tyrą, be jokių ydų. Toks įvaizdis tęsiasi per visą krikščionybės istoriją, o įvairūs Bažnyčios Tėvai pratęsė panašią mintį savo raštuose. Augustinas mokė, kad tikroji tėvynė yra Dievo miestas, iškeltas virš regimo pasaulio, todėl verta jį atpažinti ir laukti. Ta dangiška kelionė reikalauja ne vien išorinės laikysenos, bet ir vidinio pasikeitimo, kviečiančio atsisakyti ydų. Vienuolių tradicijoje pabrėžiamas atsižadėjimas pasaulietinių trokšimų, nes troškimas prisiartinti prie Dievo driekia kelią į aukštybes.
Korane aprašomi sodai virš regimosios žemės, kuriuose yra palaimos būklė. Toks požiūris nesvetimas kitoms monoteistinėms religijoms. Dangaus dimensija įgauna prasmę kaip gerumo, malonės ir amžino gyvenimo vieta, kur siela randa tikrąją namų dvasią. Priežastis, kodėl dangiškas rojus pabrėžiamas, susijusi su žmonių noru išvengti kančios ir neteisybės, patiriamos žemėje. Dangaus aukštuma pranašauja skaidrumą, kur žmogus būna drauge su Kūrėju be jokių kliūčių.
Ne vienas religinis tekstas teigia, kad dangaus realybė žymi bendrystę su aukščiausiąja esybe. Tas artimas ryšys atspindi galutinį žmogaus tikslą – susivienijimą su dieviškuoju pradu. Toks vienijimasis reiškia perėjimą iš laikino pasaulio į amžiną šviesą. Taip dangus nurodo ne vien fizinę padėtį, bet ir kokybinę būklę, kurioje nebelieka skausmo, mirties ar ašarų. Kitaip tariant, rojus danguje suvokiamas kaip būsena, iš kurios išnyksta nesantaika. Tokia viltis guodžia tikinčiuosius, puoselėjančius norą palaikyti savo dvasios švarą ir laikytis teisingo kelio.
Egzistuoja ir mistikų tekstų, kur sakoma, jog dangaus realybė prasideda viduje dar esant pasaulyje. Įvairiose šventraščiuose aptartose patirtyse matyti, kad žmogus kviečiamas pradėti gyventi pagal dangaus principus čia pat, drįstant atleisti, mylėti ir tikėti. Tokiu būdu dangaus erdvės vizija atlieka vidinę transformaciją ir veda į gilų ryšį su dieviškumu. Palaiminimas, žadamas ateityje, tampa paskata kelti dvasią aukštyn ir ieškoti darnaus santykio su Dievu bei žmonėmis. Klausimas, kodėl rojus danguje, atsakomas pabrėžiant dvasinį pakilimą, amžiną laimę ir visišką bendrystę su Kūrėju.