Daugelis žmonių mano, jog vien tikėjimo pakanka, kad gyvenimas būtų geras ir prasmingas. Tačiau realybė rodo, jog vien tikėti neužtenka – reikia gyventi pagal tikėjimo vertybes, jas nuolat įgyvendinant savo kasdienėje veikloje. Tikėjimas be konkrečių veiksmų dažnai būna tuščias, o tikrasis tikėjimas visuomet virsta veiksmais.
Šventasis Raštas taip pat patvirtina šią mintį: „Taip ir tikėjimas, jei neturi darbų, pats vienas yra miręs“ (Jok 2,17). Šie apaštalo Jokūbo žodžiai primena, kad tikėti Dievą reiškia ne tik pripažinti Jo buvimą, bet ir aktyviai veikti Jo valia, gyventi Jo principais, vykdyti meilės ir gailestingumo darbus.
Kodėl gi nepakanka vien tikėti? Pirmiausia todėl, kad tikėjimas be veiksmų yra kaip medis be vaisių – beprasmiškas ir niekam nereikalingas. Gyvenime daug žmonių deklaruoja tikėjimą, tačiau jų veiksmai to neatspindi. Toks tikėjimas nei keičia žmogų, nei teikia tikro džiaugsmo ar pilnatvės.
Tikėjimas turi keisti žmogų iš vidaus, skatinti jį augti, mokytis, tobulėti ir aktyviai veikti gėrį. Tikintysis, kuris siekia gyvenimo gerovės, negali pasikliauti tik pasyvia viltimi – jam būtina aktyviai įgyvendinti tai, kuo tiki. Geras gyvenimas prasideda nuo gerų darbų, kurie tampa tikėjimo vaisiais.
Pavyzdžiui, jei žmogus nuoširdžiai tiki Dievo gailestingumu ir meile, jis ir pats pradeda rodyti gailestingumą savo aplinkiniams. Toks žmogus pastebi kito skausmą, padeda vargstantiems, remia silpnesniuosius, padeda savo artimiesiems. Būtent per tokius veiksmus tikėjimas tampa gyvas, o žmogaus gyvenimas – prasmingas.
Biblinis pavyzdys – gerojo samaritiečio istorija (Lk 10,30-37). Kunigas ir levitas, nors ir tikėjo, pasirinko praeiti pro šalį, tačiau samarietis ne tik tikėjo, bet ir veikė – jis sustojo, pasirūpino sužeistu žmogumi, pasirūpino jo sveikata ir saugumu. Šis pavyzdys moko, kad tikroji gerovė ir gyvenimo prasmė atsiranda iš veikliųjų, ne tik iš kalbančiųjų apie tikėjimą.
Antra, vien tikėjimo teorija be veiksmo dažnai neatneša tikro pasitenkinimo ir džiaugsmo žmogui. Tik per veiksmą, per aktyvią meilę, pagalbą kitiems ir savęs aukojimą žmogus pajunta tikrą vidinę ramybę ir gyvenimo pilnatvę. Tikėjimas įpareigoja veikti, būti aktyviam ir sąmoningam žmogui, kuris keičia pasaulį, pradėdamas nuo savęs ir savo artimiausios aplinkos.
Gyvenime galime matyti daugybę žmonių, kurių tikėjimas tapo gyvas per veiksmus. Motina Teresė iš Kalkutos ne tik tikėjo Dievu, bet visą savo gyvenimą pašventė tarnystei vargšams ir ligoniams. Jos tikėjimas buvo ne tik žodžiai, bet pirmiausia – konkretūs darbai. Būtent tai padarė jos gyvenimą ne tik geru, bet ir kupinu didžiulės prasmės ir vertės.