Kraujas – tai ne tik biologinė medžiaga, bet ir gilus dvasinis simbolis, per amžius skambantis religiniuose tekstuose, apeigose ir aukose. Jis žymi gyvybę, kaltę, atpirkimą, bendrystę ir kartais net dievišką bausmę. Biblijoje, Korane ir kitose religinėse tradicijose kraujas kalba stipriai – jis šaukiasi teisybės, byloja apie sandoras, ragina atsakomybę arba pažymi šventą auką.
Kraujas laikomas šventu daugelyje religinių tradicijų, nes jis simbolizuoja gyvybę, kuri, kaip tikima, yra Dievo dovana, ir veikia kaip tarpininkas tarp žmogaus ir dieviškumo, įkūnydamas aukos, atpirkimo bei sandoros esmę. Biblijoje teigiama, kad „kūno gyvybė yra kraujyje“ (Kun 17,11), todėl kraujas, liejamas ant aukuro, tampa šventu aktu, sutaikančiu žmogų su Dievu, kaip matyti per Paschos avinėlio kraują (Iš 12,7) ar Jėzaus kraują, vadinamą „Sandoros krauju“ (Mt 26,28). Korane kraujas yra pagarba gyvybei, draudžiamas kaip maistas (Sura 2:173), o jo praliejimas be teisėto pagrindo laikomas nuodėme, nes „kas nužudo vieną žmogų, tarsi nužudytų visą žmoniją“ (Sura 5:32). Induistų Vedose ir šamanistinėse tradicijose kraujas siejamas su dievų ar protėvių galia, o jo auka – su kosminės tvarkos palaikymu. Šventumas kyla iš kraujo gebėjimo nešti gyvybės paslaptį, kartu primenant apie atsakomybę už jo praliejimą, taip paverčiant jį tiltu tarp žemiškojo ir transcendentinio.
Kraujas Biblijoje – gyvybės ir atpirkimo ženklas
Jau Pradžios knygoje Kainas pralieja Abelio kraują. Tai ne tik brolžudiškas nusikaltimas, bet ir dvasinė lūžis: „Tavo brolio kraujas šaukiasi manęs nuo žemės“ (Pr 4,10). Kraujas čia tampa gyvybės šauksmu, kuris nelieka nepastebėtas Dievo. Jis liudija kaltę, bet ir primena, kad žmogaus gyvybė – ne vien kūniška realybė, bet dvasinis ryšys su Kūrėju.
Išėjimo knygoje kraujas tampa apsauga. Izraelitai patepa durų staktas avinėlio krauju, kad mirties angelas praeitų pro jų namus (Iš 12,7). Kraujas čia reiškia ne smurtą, o išgelbėjimą – tai ženklas Dievui, kad čia gyvena tie, kurie pasitiki Jo pažadu. Tokiu būdu kraujas susijungia su tikėjimu ir ištikimybe Sandorai.
Levitų knygoje kraujas vadinamas gyvybe: „Kūno gyvybė yra kraujyje“ (Kun 17,11). Todėl kraujo vartojimas maistui griežtai draudžiamas – jis priklauso tik Dievui. Šventykloje kraujas liejamas ant aukuro – ne kaip paprasta auka, bet kaip tarpininkavimas tarp žmogaus ir Dievo. Jėzaus žodžiai Paskutinės vakarienės metu: „Tai yra mano kraujas, Sandoros kraujas, kuris išliejamas už daugelį“ (Mt 26,28), perima šią seną praktiką ir perkeičia ją į naują dvasinį ryšį. Ne gyvulių kraujas, o Dievo Sūnaus kraujas tampa pasaulio atpirkimo ženklu.
Kraujo simbolika Korane – gyvybė ir atsakomybė
Islame kraujas taip pat susijęs su gyvybe, bet kartu – su švara ir Dievo valios paisymu. Koraną skaitydami matome, kaip pasakojimas apie Abelį ir Kainą (nors vardai neminimi) primena Biblijos versiją: „Jis nužudė savo brolį ir tapo vienu iš pražuvusių“ (Sura 5:30). Tačiau Koranas dar priduria: „Kas nužudo vieną žmogų, tarsi nužudytų visą žmoniją“ (Sura 5:32). Kraujas čia nėra tik asmeninė kaltė, bet visos bendruomenės sužeidimas.
Islamas, kaip ir judaizmas, draudžia valgyti kraują: „Jums uždraustas kraujas“ (Sura 2:173). Tai Dievo nustatyta riba tarp švento ir profaniško. Skerdžiant gyvūną leidžiama valgyti tik tada, kai ištariamas Dievo vardas – taip išreiškiama pagarba gyvybei, kuri atiduodama žmogaus naudai.
Hadisuose (pranašo Muhammado žodžiuose) kraujas minimas dažnai teisinėje ir ritualinėje plotmėje – kraujo praliejimas be teisėto pagrindo (t. y. ne savigynai ar teismo sprendimu) laikomas viena iš didžiausių nuodėmių. Islamo teisėje egzistuoja net ir „kraujo pinigai“ (diya), kuriais kompensuojama už neteisėtai pralietą kraują – tai ne kerštas, o bandymas atkurti teisingumą be tolesnio smurto.
Kitos tradicijos – kraujas kaip galia, auka, priesaika
Senosiose religijose kraujas dažnai siejamas su dievų įtaka ir magine galia. Hetitų sutartyse krauju prisiekiama dievų akivaizdoje – tai ne metafora, o realus įsipareigojimas, kurio sulaužymas reikšdavo nelaimę. Indų Vedose gyvulių aukos su krauju buvo skirtos dievų palankumui pelnyti, bet vėliau kilo dvasinis judėjimas (upanišadų laikotarpiu), kuris ragino atsisakyti kruvinų aukų – kraujas imtas suprasti kaip dvasinė energija, nebe fizinė būtinybė.
Budizme, priešingai nei induizme, smurto ir gyvybės atėmimo vengiama griežtai – net vabzdžio nužudymas gali būti laikomas karmine našta. Nors kraujas čia neturi tokio kultinio statuso kaip Abraomo tradicijose, jis vis tiek reiškia tai, kas sužeidžiama, kenčia, reikalauja atjautos.
Šamanistinėse ir afrikiečių religijose kraujas dažnai vartojamas kaip ryšys su protėviais ar dvasiomis. Medžioklėje pralietas gyvūno kraujas laikomas ne tik auka, bet ir padėka – gyvybės ciklo dalimi. Kai kur kraujas net naudojamas kaip pasižadėjimo sandora – sumaišomas kelių žmonių kraujas, kad jie taptų „broliais“ visam gyvenimui.
Kraujas religijoje visada kelia įtampą – tarp gyvybės ir mirties, aukos ir kaltės, sakralumo ir smurto. Kiekviena religija savaip atsako į klausimą, kam priklauso kraujas: Dievui? Bendruomenei? Aukai? Kaltajam?
Skaitydami apie kraują dvasiniuose tekstuose, regime, kad tai ne šiaip medžiaga, o pasakojimas apie žmogų, jo santykį su kitais ir su Dievu. Kraujas byloja apie tai, kas neišdildoma. Ir kai Biblijoje rašoma: „be kraujo praliejimo nėra atleidimo“ (Žyd 9,22), tai nėra kvietimas į smurtą, bet priminimas, kad atleidimas niekada nėra lengvas. Jis visada kažkam kainuoja.