Religinis fanatizmas yra reiškinys, kurį lemia daugybė psichologinių, socialinių ir teologinių veiksnių. Tikėjimas, suteikiantis prasmę ir moralinius orientyrus, kai kuriais atvejais tampa radikalia jėga, vedančia į dogmatišką, netolerantišką pasaulėžiūrą ar net smurtinius veiksmus.
Psichologiniu požiūriu fanatizmas dažnai siejamas su kognityviniu disonansu, kai individas, susidūręs su informacija, prieštaraujančia jo tikėjimui, patiria diskomfortą ir gynybinę reakciją. Psichologas Leonas Festingeris savo darbuose pabrėžė, kad žmonės yra linkę iškreipti realybę, jog apsaugotų savo įsitikinimus. Ši tendencija ypač ryški uždarose religinėse bendruomenėse, kuriose dominuoja vieningas pasaulio aiškinimas.
Socialinė psichologija rodo, kad religinis fanatizmas dažnai kyla dėl tapatybės krizės. Kai asmuo jaučiasi nesaugus ar atstumtas, radikalus tikėjimas suteikia priklausomybės jausmą. Émile Durkheimas pabrėžė, kad kolektyvinės religinės praktikos ne tik kuria bendruomeniškumą, bet ir gali vesti į pernelyg griežtą atsidavimą doktrinoms.
Teologiniu aspektu fanatizmas neretai kyla iš šventųjų raštų literalizmo. Fundamentalistinės grupės skaito religinius tekstus pažodžiui, nepaisydamos istorinio, kultūrinio ar lingvistinio konteksto. Pavyzdžiui, įvairūs islamo radikalai naudojasi Korano ajatais, ignoruodami jų interpretacinę tradiciją, kurią plėtojo tokie teologai kaip Abu Hamidas al-Gazalis ar Ibn Rušdas.
Kai kurie religiniai fanatikai tiki esantys „išrinktieji“, kurie turi ypatingą misiją. Mesianistiniai judėjimai, tokie kaip ankstyvieji apokaliptiniai sektų sąjūdžiai, grindžia savo veiksmus pranašystėmis apie pasaulio pabaigą. Panašiai Reformacijos laikotarpiu radikalios anabaptistų grupės, vadovaujamos Thomasso Müntzerio, skelbė Dievo karalystės atėjimą per smurtinį perversmą.
Neurologiniai tyrimai rodo, kad radikalūs religiniai išgyvenimai gali būti susiję su padidėjusiu limbinės sistemos aktyvumu, ypač amygdalos srityje, kuri atsakinga už emocines reakcijas. Taip pat nustatyta, kad fanatiškas mąstymas dažnai susijęs su dopamino apykaitos pokyčiais, kurie veikia žmogaus gebėjimą priimti naują informaciją ir prisitaikyti prie pokyčių.
Religinis fanatizmas nėra paveldimas, jis formuojasi per socializacijos procesus, asmeninius išgyvenimus ir psichologines reakcijas į netikrumą. Fanatizmas gali tapti būdu išvengti egzistencinio nerimo, o kai kuriais atvejais – priemone siekti galios. Religinės bendruomenės, kurios skatina dialogą, hermeneutiką ir dvasingumo įvairovę, gali padėti sumažinti ekstremistinių pažiūrų plitimą.