Vienas iš sudėtingiausių klausimų tikėjimo ir gyvenimo kelionėje – kodėl žmonės, sąžiningai tikintys Dievu, besimeldžiantys ir stengiantys gyventi dorai, kartais patiria sunkias gyvenimo negandas ir net tragiškas baigtis? Kodėl kartais atrodo, jog Dievas neatsako į nuoširdžias maldas ir palieka savo vaikus kentėti?
Šis klausimas iš tiesų yra vienas jautriausių ir sunkiausių religinių bei filosofinių klausimų, su kuriuo susiduria tiek tikintieji, tiek ir teologai. Pirmiausia reikia suprasti, kad Dievo keliai yra ne tik nežinomi, bet dažnai ir mums nesuprantami. Jau Šventasis Raštas kalba apie tai, jog ne visada galime suvokti Dievo valią: „Kaip aukštas dangus virš žemės, taip mano keliai viršija jūsų kelius ir mano mintys – jūsų mintis“ (Iz 55,9).
Biblijoje taip pat yra ne vienas atvejis, kai doras, Dievui ištikimas žmogus patiria sunkumus. Labiausiai žinomas pavyzdys – Jobo istorija. Jobas buvo teisingas ir nuoširdžiai tikintis žmogus, tačiau Dievas leido jam patirti itin sunkius išbandymus: netektis, ligas, kančias. Tačiau ši istorija galiausiai atskleidžia, kad Jobas išlieka ištikimas Dievui, o kančia tampa priemone, leidžiančia suprasti gilesnes gyvenimo tiesas. Kančia nebuvo bausmė – tai buvo būdas atskleisti tikėjimo stiprybę ir parodyti, kad tikėjimas nėra apsauga nuo kančios, bet gebėjimas ją pergyventi išlaikant vidinį pasitikėjimą Dievu.
Svarbu suvokti, kad tikėjimas nėra garantija, jog žmogus išvengs visų sunkumų ar tragedijų. Tikėjimas, priešingai, kartais reiškia stiprybę ir kantrybę pakelti net ir sunkiausius gyvenimo išbandymus, suprantant, jog gyvenimas yra didesnės amžinosios tikrovės dalis.
Neretai žmonės, kurie visą gyvenimą tikėjo, meldėsi, tačiau susidūrė su tragiškomis baigtimis, savo kančią matė kaip dvasinį išbandymą ar galimybę stiprinti savo ryšį su Dievu. Tokiais atvejais ne Dievo meilės trūkumas, o žmogaus nesuvokimas apie Jo planą ir veikimą lemia suvokiamą atitolimą ar Dievo tylėjimą.
Tikėjimas taip pat reiškia supratimą, kad galutinė žmogaus paskirtis nėra laikinas žemiškas komfortas, o amžinasis gyvenimas ir santykis su Dievu. Apaštalas Paulius primena, jog „mes žinome, kad mylintiems Dievą viskas išeina į gera“ (Rom 8,28). Nors žmogaus perspektyva yra ribota ir negali matyti viso paveikslo, Dievo perspektyva yra amžina ir galutinė.
Taip pat svarbu atsižvelgti į tai, kad gyvenimo tragiška pabaiga ar materialinės gerovės nebuvimas nebūtinai reiškia blogą ar nelaimingą gyvenimą. Daugelis šventųjų, pavyzdžiui, šventasis Pranciškus Asyžietis, gyveno itin vargingai ir kentėjo, tačiau būtent tokiomis sąlygomis patyrė didžiausią dvasinį džiaugsmą ir gyvenimo prasmę.
Galiausiai, klausimas „kodėl Dievas nepadeda?“ galėtų būti pakeistas į klausimą: „Kaip Dievas veikia per šią situaciją?“. Kartais kančia ir išbandymai yra galimybė priartėti prie Dievo, išmokti gailestingumo, užuojautos ir giliau pažinti gyvenimo bei tikėjimo paslaptis.
Net jei atrodo, kad kai kurių žmonių gyvenimai yra kupini kančios ir tragedijų, Dievas visuomet yra šalia – ne tam, kad pašalintų visas kliūtis, bet kad suteiktų stiprybės, prasmės ir vilties net sunkiausiu metu.