Krikščioniškame tikėjime Jėzus laikomas Dievu ir visagaliu. Šią sampratą apibrėžia Trejybės doktrina, kurioje Dievas yra viena esybė, egzistuojanti trimis asmenimis: Dievas Tėvas, Dievas Sūnus (Jėzus Kristus) ir Šventoji Dvasia. Jėzus, kaip antrasis Trejybės asmuo, dalijasi visomis dieviškomis savybėmis, įskaitant visagalybę. Jo dieviškoji prigimtis egzistuoja kartu su žmogiškąja prigimtimi – būdamas žmogus, Jėzus patyrė skausmą, kančią ir mirtį, tačiau tuo pačiu metu buvo Dievas, turintis galią prisikelti iš mirties.
Nors Jėzus yra visagalis, jis nesustabdė savo nukryžiavimo. Evangelijose pabrėžiama, kad Jėzus sąmoningai pasirinko kentėti ir mirti, nes tai buvo esminė Dievo plano dalis. Krikščionybėje Jėzaus mirtis laikoma atpirkimo aktu, kuriuo buvo atpirktos žmonijos nuodėmės. Jėzus paaukojo save, kad užtikrintų amžinąjį gyvenimą žmonėms, kurie tiki į jį. Todėl Jėzus nesustabdė savo mirties, nes ši auka buvo būtina išganymo istorijos dalis. Jis pats pasakė: „Niekas neatima iš manęs gyvybės, bet aš pats ją atiduodu“ (Jn 10:18), kas rodo jo valingą apsisprendimą leisti sau būti nužudytam.
Dievas Tėvas taip pat nesustabdė Jėzaus mirties, nes tai buvo iš anksto numatyta dalis Dievo plano išgelbėti žmoniją nuo nuodėmės ir mirties. Pasak krikščioniškosios teologijos, nuodėmė atskiria žmones nuo Dievo, ir teisingumas reikalauja bausmės. Tačiau Dievas, būdamas gailestingas, nusprendė siųsti savo Sūnų Jėzų, kad jis prisiimtų žmonijos nuodėmes ir jas atpirktų savo mirtimi. Evangelija pagal Joną sako: „Dievas taip pamilo pasaulį, kad atidavė savo viengimį Sūnų, jog kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3:16). Todėl Jėzaus mirtis buvo Dievo meilės ženklas, o ne pralaimėjimas.
Jėzaus sekėjai taip pat nebandė sustabdyti jo mirties. Paskutinėje vakarienėje Jėzus perspėjo savo mokinius apie būsimą kančią ir mirtį, o kai kurie iš jų išreiškė norą kovoti už Jėzų, kaip Petras, kuris nukirto kareivio ausį Gethsemanės sode. Tačiau Jėzus juos sustabdė, nes aiškiai suprato, kad jo mirtis buvo neišvengiama ir būtina. Jis pasakė: „Ar manai, kad negaliu melsti savo Tėvo, ir jis neduotų man daugiau nei dvylika legionų angelų?“ (Mt 26:53), tačiau Jėzus pasirinko nesikviesti pagalbos, nes tai būtų trukdę įvykdyti išgelbėjimo planą.
Jėzaus mirtis nebuvo nesuvaldyta tragedija, o sąmoningas Dievo ir Jėzaus pasirinkimas dėl žmonijos išgelbėjimo. Dievas Tėvas nesustabdė Jėzaus mirties, nes tai buvo Dievo meilės planas žmonijai, o Jėzus pats pasirinko paaukoti save, kad išpirktų pasaulio nuodėmes. Jėzaus sekėjai taip pat netrukdė šiai aukai, nes tai buvo Dievo valios dalis.